Gimdymo baimę patyriau ir aš. Kai laukiausi dukrytės, mano draugė irgi laukėsi leliuko ir turėjo gimdyti ankščiau už mane 3 mėnesiais.
Taigi, kai susitikdavome, ji man pasakodavo, ką skaitė, be to, ji iš anksto žinojo, kad bus Cezario pjūvis, todėl mėgdavo man papasakoti, kas manęs laukia: kirpimas, skausmas, epidūrinis, nuo kurio galima nebepaeiti ir taip man augdavo baimė.
Prisiklausiusi istorijų ir artėjant laikui gimdyti, nusprendžiau: GANA, NIEKO NEKLAUSYSIU IR NEGALVOSIU, KAIP BUS. Ir vydavau visas blogas mintis, draugių prašydavau nebepasakoti nieko, neperžiūrėjau nė vieno yuotube klipo, kaip gimdo, kerpa ir pan. kaip man siūlė draugės.
Galų gale likus mėnesiui iki gimdymo datos, išvykome su vyru poilsiauti į Tunisą, kad nuvytume mintis ir baimę...ir nepaprastai padėjo. Grįžusi net nepastebėjau, kaip prabėgo likęs laikas, nes grįžusi greitai turėjau atsiskaityti mokslus ir gyvenau atostogų nuotaika.
Vieną rytą atėjo laikas gimdyti...Pagimdžiau greit – per 3 valandas be epidūrinio, jau po trijų dienų išleidus mane iš ligoninės bėgau į egzaminą. Tad, manau geriau nesigilinti, negalvoti, nebent tik daktarą susirasti, o apie skausmą negalvoti, nes taip tik sau blogiau darome.
Geriau galvoti apie kraitelį, pasiruošti daiktus į ligoninę...ir pasitikėti savimi – tada bus viskas gerai!
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}