Pati pradžia.. :)

Sveikos mamytės, atėjo metas prisistatyti ir mums :)

Jau kartą bandžiau rašyti šį blogą, tik deja jis kažkodėl neišsisaugojo, bet pabandysiu ir iš antro karto taip pat vaizdžiai viską aprašyt, kaip ir pastarajį

(nesėkmingąjį) kartą. :D

Aš esu Margarita, sausio 23 su savo išrinktuoju - Mindaugu minėsime santuokos metų sukaktį. Mūsų ,,Love story'' prasidėjo kažkur prieš 3,5 metų (nors dėl jo darbo: visų komandiruočių, pratybų, apmokymų ir kursų, pusė to laiko būtų galima išbraukt :D ). Tada dar nenutuokiau, kad mūsų santykiai pažengs taip toli. :) 

Na o dabar šiek tiek papasakosiu apie save :)

Gyvenimo faktai:

Nuo pat vaikystės turėjau nereguliarias mm. Vieną kartą jų nebūdavo po mėnesį ar porą, kitą kartą į mėnesį du kartai. Nuolatiniai vizitai pas ginekologus, tyrimai, gydymai ir t.t. Šiek tiek pagerėdavo, t.y. kokius 3 mėnesius atrodo viskas gerai, bet po jų ir vėl tas pats... Uždegimai, infekcijos, grybeliai, galiausiai ir policistinės kiaušidės (o galvoje mintys, kaip aš stipriai myliu vaikus)...

Visa ši, jau galima būtų pavadinti, rutina tęsėsi iki pat šių dienų, kiek ašarų išlieta... Kiek nervų ląstelių suėsta...

Paskutiniais vizitais pas gydytoją, man buvo telikę du gydymo variantai: nėštumas arba kontraceptikai. Kadangi mes su vyru susituokę ne taip ir seniai, jis pirmiausia norėjo užsidirbti ateičiai, susiremontuoti namą, įsigyti patvaresnį automobilį ir panašiai, o tik tada vaikai. Dėl to man liko variantas - kontraceptikai... 

Daug skaičiausi apie tai, vienam straipsny rašo, kad jie nekenksmingi, kitam jau žiūrėk jie skatina vėžio atsiradimą, kituose šaltiniuose minima, kad jie kaip tik mažina vėžinių ląstelių atsiradimą, o kitam - kad mažina tikimybę susilaukti ateityje vaikų ir ką gi daryt man paprastam, palūžusiam ir nusivylusiam žmogui...

Bet o kas daryti, juk kito varianto nėra.. Išrašė gydytojas vaistų... Bet aš nusprendžiau kovoti... Aš taip norėjau vaikelio ir visai nenorėjau daugiau laukti, tad nusprendžiau susiremti su vyru akis į akį. (Visa laimė, kad mano vyras buvo prieš kontraceptikų vartojimą)

Nukrypimas į šalį:

Aš labai myliu gyvūnus, jų turime net kelis, tačiau kas kartą man pamačius kokį mielą padarėlį, mano vyras girdi - noriu! Tad tokių noriu jis atsiklausęs ir jie jo nebeveikia. Juk kažkam reikia visus tuos gyvūnus išlaikyti.. :D

Tęsinys:

Tad grįžus iš gydytojo stojau į kovą, Mindaugas tuo metu kaip tik bandė įgyvendinti vieną iš tikslų - remontavo kambarį. Papasakojau ką sakė gydytojas ir toliau argumentavau, kad vaikelis juk nėra mano dar viena užgaida (gi tai nėra paprastas - noriu), juk tai dėl mano sveikatos ir mūsų ateities, o jei paskui išvis vaikų negalėsiu turėti... Tai bent vieną turėtumėm... Po ganėtinai įtempto pokalbio ir tuzino išlietų skausmo, liūdesio ir vilties ašarų, aš išgirdau tą lemtingąjį - gerai! Dar tada nežinojau koks sunkus kelias mūsų laukė, bet tą akimirką aš tik džiaugiausi..

Ėjo dienos, savaitės, mėnesiai... Atrodo jau vėluoja mėnesinės, apsidžiaugi, patiki, prisisvajoji! Ir neigiamas testas... Vėl nuosmukis, vėl liūdesys, vėl skausmas... 

Mano vyras kilęs iš 5 vaikų šeimos (jis jauniausias), dvi jo seserys ir abu broliai jau turi vaikų. Ir kaip tik, kaip druska ant žaizdos, šiuo sunkiu metu jo sesuo ir abiejų brolių žmonos pastojo. Susibūrimuose visi džiaugėsi turimais ir būsimais vaikais, juokavo, kad jų tėvui medalį kabinti reikia - daugiausiai anūkų iš kaimo turės, net 10, o aš tuo metu liūdėjau... Skaudžiausia būdavo, kai visi klausinėdavo, kada gi mūsų eilė ateis, tad vyras sušvelnint situacijai atsakydavo, kad mes jau turim du sūnukus Pūkį ir Arčį, tad visi tik smagiai pasijuokdavo, išskyrus mane... 

Taip ir ėjo laikas.. Kol galiausiai kartą, kai jau gerokai vėlavo mm ir aš vėl patikėjau ir vėl pamačius neigiamą testą nusivyliau aš pasidaviau... Nusprendžiau palikti viską kaip yra.. Kiek galima kankintis. Po šio pasidavimo praėjo kiek daugiau nei mėnuo, mėnesines aišku vėl vėluoja gerokai, bet krūtinę skauda, bloga nuotaika yra, pilvo apačią skauda, reiškia bus ir mm. Tik kažkaip nusprendžiau pasidaryti testą, tik tam kad nepradėtų visokios mintys lyst į galvą ir paskui vėl ramiai lauksiu ,,pusseserės iš raudondvario''. Nusipirkau pigiausią testuką, pasidariau ir iškart 2 juostelės! Nereikėjo nei tų 5 ar kiek ten minučių laukti! Netikiu savo akim! Greit apsirengiu, važiuoju į vaistinę pirkti normalaus testo, nu čia gi pigiausias, gal brokuotas.. Nusiperku 2 ir abu teigiami! Ale Liuja!!! Euforija! Džiaugsmas! Ašaros! Atrodo viduj susprogsiu! Norisi visam pasauliui išrėkti šią naujieną!

Nukrypimas:

Aš esu žmogus prie meno ir dažnai pagalvodavau, kaip norėčiau tokią žinią pranešti artimiesiams ar vyrui. Jau net planą turėjau. Kai sužinočiau, kad laukiuosi, vyrui nesakyčiau ir palaukčiau kol gausiu echoskopijos nuotrauką. Tada vakare ramiai atsisėsčiau šalia ir pasiėmus keleta senų nuotraukų jas žiūrinėčiau ir po vieną duočiau vyrui, aišku tarp jų būtų įmaišyta ir mūsų kūdikėlio ar dar tik dribsniuko nuotraukytė ir ją padavus liktų tik stebėti mylimojo reakciją :))

Tęsinys:

Spėkit ar aš išlaukiau iki nuotraukos? Ar bent dieną išlaukiau? :D Velniop tuos meniškumus! Jis tuo metu buvo išvažiavęs man kalėdinės dovanos pirkti, o kai sugrįžo aš dar laikiausi... Bent jau stengiausi neišsiduoti. Kadangi mes abu labai smalsūs tai nusprendėme pasižiūrėti ką gausime per Kalėdas. Atidarau dėžutę, o ten mano taip norėtas abonimentas į soliariumą! Valio! O aš dabar jau nebegaliu į jį eiti! Jeee..... :D Jei bent keliom valandom anksčiau būčiau pasakius... Na nesvarbu. Po dovanų apžiūros nusprendžiau, kad atėjo laikas jam pranešti, atsisėdau prie jo ir visa išsišiepus iki ausų paklausiau ar nori, kad jam kai ką parodyčiau jis sutiko. Tačiau kai ištraukiau testą jis nepatikėjo (čia gal ir mano kaltė, jau esu jį mėginus juokais apgauti, kad nėščia), bet kai aš apsiverkiau dėl to, kad jis net nežiūri į testą, Mindaugas suprato, kad aš nemeluoju.. :) Aišku jau kitą dieną ėjau pas gydytojus ir dar tą pačią dieną - 2016.12.15 man buvo patvirtintas 5 savaičių nėštumas.

Štai tokia mūsų kukli ir dar niekam nežinoma istorija. Dabar jau eina 9 nėštumo savaitė, tad su lengvu nerimu laukiu 12 savaitės, kad galėčiau bent kiek ramiau atsipūsti. Šiek tiek pergyvenu, kad gal per anksti pasipasakojom apie šį džiaugsmelį, bet kur gi tu nutylėsi, kai šitaip jo laukei.. O jei netyčia susprogčiau iš vidaus, nuo visų emocijų ir jų neišliejimo... :D

Pabaigai

Gavau klausimą:

Kodėl nusprendžiau rašyti šį blogą, atsakysiu taip:

nusprendžiau dėl to, nes man tai buvo sunkus išgyvenimas, o dabar didžiulis džiaugsmas, kuriuo noriu pasidalinti su visais, taip pat manau, kad esu ne viena tokio likimo mergina. Norėčiau įkvėpti jas vilties ir nuraminti. Kantrybės ir ramybės, viskas ateis su laiku. :)