Per kančias - į žvaigždes....

Na ką, viskas! Pagaliau ir aš turiu savo stebuklą! 2017.08.22 13.12 cezario pjūvio pagalba, pasaulį išvydo Bernardas. 3,410 kg ir 49 cm stipruolis įvertintas 10, 10! 

Tačiau mamytei šis susitikimas, tiksliau kelias iki jo sukėlė daug skausmo ir kančių... Tiek fiziškai, tiek psichologiškai... Net supratau, kaip atsiranda pogimdyvinė depresija, tačiau aš kovoju, kad nepasiduočiau jos pinklems... 

Visą nėštumo laikotarpį džiaugiausi, kad nesijaučiu nėščia, nes viskas buvo taip gerai ir lengva, bet štai atsiėmiau su kaupu... 

10 dienų stacionaro... Jokios veiklos savaime... 3 kartus pakeistas gimdymo terminas... Galiausiai kritiškai sumažėję vandenų ir extra siuntimas į Kauno klinikas... 26 valandos kančių, vyro ir mano ašaros į galą, vyro pažadai nebedalyvauti gimdymuose ir mano - daugiau negimdyt ir galiausiai pabaiga cezaris... Beproto sunkus atsigavimas po jo ir savaitė laiko graužimosi, kodėl įvyko taip, kaip įvyko... Prieš akis iškylantys tie baisūs išgyvenimai ir daug daug ašarų...

Nepasakosiu kaip viskas vyko, nes bijau išgązdinti kitas pirmakartes, kaip atsigrasiau ir aš... O ir pačiai dar ne visada pavyksta tai įgarsinti žodžiais... Šiai dienai vaikų nebeplanuočiau daugiau, nebent vyras gimdytų... Žinau, kad viskas praeis, tik reikia laiko. Svarbiausia, kad sūnelis sveikas.

Deja, man nebuvo tos akimirkos: "kai uždėjo vaikelį ant krūtinės - viskas pasimiršo!". Žinau, kad aš galėčiau gyvybę paaukoti dėl jo, tačiau kolkas aš viską atlieku rutiniškai, darau, nes žinau, kad reikia, darau, nes žinau, kad jis negali be manęs... Žinau, kad taip būna, kad čia beveik normalu, jog kai atsigausiu bus kitaip, bet iki to dar reikia dagyventi. 

Džiaugiuosi, kad turiu nuostabų vyrą, kuris buvo ir būna visą laiką šalia ir man labai daug padeda. Tai jis pirmasis pakeitė mūsų sūneliui pampersą. Tai jis jį pirmą kartą rengė ir jis pirmą kartą jam plovė užpakaliuką, kol aš negalėjau keltis po operacijos. Segu mūsų tėveliui didžiausią medalį!

Štai tokia ta mūsų istorijos pradžios pabaiga. Nelaukiu ir nenoriu paguodos ar užuojautos, nes tai ko gero vėl mane sugrąžintų į tas dienas... O be to, tai ne pirmas ir ne paskutinis toks nevykęs atvejis. Visos iškenčia, iškenčiau ir aš. 

Mes moterys galim viską iškęsti! Dėl to ir duota mum gimdyti, o ne vyram! Tad šia padrąsinančia gaida ir užbaigsiu savo blogą. :)

                                           Pagarbiai M2 ir Bernardas