pilvukas ryzkeja, Laukiam mazylio :)

24. Oct 2014, 20:00

labas sakau po ilgos pertraukos visoms mamytems :)

taigi eina 20oji musu vaikiuko savaitele. nesirodziau cia tik 5 savaites, bet per jas spejo ir gyvenimas tris kartus apsiversti. 

Ilgai svarsciau ar is viso verta man toliau testi rasyti savo mintis siame puslapyje, dziaugtis mazyciu stebukleliu su aplinkiniais... Taciau noras pasidalinti savo istorija bei paguosti ar pastiprintis tas mamas, kurios patyre ar dar patirs tai, kas lauke manes, nugalejo visas dvejones.

Taigi apie viska is pradziu. Ar pamenat kaip skundzaus savo liga, sloga, kosuliu bei stipriu persalimu?? maniau, kad tai blgiausia kas gali nutikti nestumo metu, taciau klydau :) Apsilankiau viena diena pas savo akusere, ji patikrino ar viskas auga taip, kaip turi augti, buvo berots 15 savaite. Lyg ir viskas tvarkoj, tik vaikiukas su ranka uzdenge puse savo veidelio ir nieko nesimate. Ka gi, ssitinkam su daktarele po savaites.... Hm. blogos naujienos.... Akusere itaria veido deffekta... Siuncia i Kauno klinikas, kad patvirtintu kiti daktarai.. Tenai jokiu geru naujienu nesuzinau, o tik nori daryti amniocenteze. Jei kas nezino kas tai yra - tai vaisiaus vandenu tyrimas. plona adata yra duriama i motinos pilva iki gimdos ir su ja paimami vaisiaus vandenys genetiniams tyrimamas.. Patikekit manim, skausmas man buvo nesveikas.. Tuo momentu negalejau nei blaiviai mastyti nei normaliai kvepuoti ar bandyti atsipalaiduoti.. Taigi.. viskas atlikta, savaite laukit tyrimu atsakymu, po savaites nieko nesuzinom. laukit dar savaite, po jos vel gi nieko naujo.. Na ne visai, laikas eina, todel Kauno akuseriai nori kad vel atvaziuotumem patikrinimui ar yra kokiu pakitimu ar ne.. Okey, atvaziuosim.. taigi isauso ketvirtadienis, mes Kaune laukiam gydytojos. Praso paslilikti per nakti, ale penktadieni plastikos chirurgai paziures i vaikiuka ir pasakys kas kaip, bei po pietu bus tyrimu rezultatai... dvejoju bet pasilieku, paziuri mane docentas, tik dar labiau sunervina ir po pokalbio su juo pasakau kad noriu jog israsytu mane, vistiek visi ta pati sneka ir nieko naujo nieks nepasako, o guleti tarp pilvotu moteru  kai plius girdziu vaiku verksmus, man buvo beprotiskai sunku... duoda man atskira palata, lieku iki penktadienio... o kas pnktadieni?? nieko, ryte ateina kitas gydytojas, pasako kad mes turim nuspresti ar nesiosim leliuka toliau ar darysim isvalyma, bet apsisprendimui turim dar pora savaiciu, tad israso mane namo... tai kam as pasilikau per nakti? tikejosi kad as apsispresiu ka daryt? naivuoliai......
Visa paluzusi, emociskai issekusi griztu i mylima klaipeda ir i savo lova, uzsisakau didziule pica ir isijungiu filma... ne todel, kad taip numalsinsiu depresija, bet tam, kad ramiai sulaukciau vyro griztancio is darbo ir apie tai bent kelias valandas negalvociau... kaip tycia ta vakara aplinkiniai praso nuvezk ten, parvezk ta.. tai neteko ramiai pabut.... Grizo vyras, susitarem kad ta vakara apie tai nekalbam, o pabunam tiesiog kartu... Kita diena oras buvo nuostabus, isvaziavom prie juros pasivaiksciot ir apgalvot ka darom, visgi situacija nepaprasta.... vakare musu sprendimas koks? sunku tai garsiai sakyti, taciau nusprendem kad neauginsim sio mazylio.. skausmas bade visus sonus, sirdis neramiai plake, nebuvo gerai nei man, nei vaikuciui......isauso sekmadienis, kaip visada isvaziavom i baznycia, sunkiai ejo isgirsti ka kalba pastorius, taciau po visko pasakiau vyrui, kad vaikucio isvaizda neturi visiskai jokioos reiksmes musu meilei jam. mes pasiliksim vaika, auginsim ji, mylesim savo pirmagimi, bus sunku, bet neveltui jis mums duotas. Vyras is karto sutiko su mano tokia nuomone, jam tokios pat mintys stovejo visa ryta. apsidzaugiau :)

Kas priverte mus persigalvoti? Dar pacioj pradzioj, kai suzinojom savo situacija, pasnekejom su savo pastoriu, esam gana geri draugai, artimai bendraujam, todel viska jam sakom. jis kategoriskai nusiteikes pries abortus, taciau jo kategoriskumas nepadare mum itakos. Giliai giliai man istrigo jo zodziai, mes ne dievai, kad galetumem savo valia keisti likima to, kas auga mano isciose tik deka Dievo malones.
Atrodo medicina siais laikais yra visagale, bet tai butu tik ejimas lengviausiu keliu, o su kokiu skausmu, geda, sazines grauzatim as buciau turejus gyventi toliau?? psichologai, ar jie padetu? ne... 
Bet ir ne del sazines grauzaties mes padarem toki sprendima. Planuodami vaikiuka mes turejom but apsisprende ar sugebesim auginti ir kitoki mazyli, o ne zaisti su gyvybem ir atsisakyti kiekviena karta to, kas mums duota...

Kokios priezastys lemusios musu vaiko sindroma? ne genai, o paprasciausia aplinka:
maistas, kuri valgom
radiacija, telefonai, kopiuteriai, televizoriai
oro uzterstumas ir t.t..

niekas negali pasakyti kas manes lakia toliau (daktarai toki reiskini mate pirma karta), niekas nezino ar vaikas gims laiku, ar gimes jis sugebes ikvepti pirmosiomis gyvenimo akimirkomis, ar jis isvis isbus mano pilve iki kol ateis laikas gimdyti, taciau apie tai man net baisu kalbeti... Sio vaikucio mes su vyru laukiam labai labai, dziaugiames kad jis ateis i musu gyvenima, kad nebebusim vieni.. 

Ka as noreciau pasakyti maytem, kurios laukiasi vaikelio, kuriam diagnozuoti sunkus psichologiniai sutrikimai, vilko gomuriukai ar kiskio lupyte, bei visa kita, genu lemiantys susirgimai ar kaip musu atveju aplinkos padariniai, pasitaikantys viena karta is 50000 vaikuciu.. Bukite stiprios, nepaluzkite, nes tada pergyvena ir vaikutis, dziaugtis laukimo laikotarpiu, sukaupkite visas jegas, apsispreskite teisngai, tik nepamirskite, kad medicina nera dievas kaip ir mes - ne dievai.. mes darome sprendimus kada norime vaikucio savo seimoje, o Dievas suteikia tam sansa ir suteikia gyvybe.  As manau, kad nera svarbu kaip atrodys jusu vaikiiukas, kaip valgys, kada prades kalbeti. Taciau jo judesiukai, jo sypsena bei meile atstoja visus sunkmus.

Tikiuosi supratote mane teisingai, atsiprasau uz klaidas ir visoms linkiu laimingo leliuko laukimo. :)  Musu vaikucio diagnoze - Treacher collins sindromas. :)

Tikiuos neuzilgo susitiksim vel :) 

p.s. niekaip neatrandu laiko nusifotografuoti kokybiskai savo auagnti pilvuka, bet bukite kantrios, nuotraukyte bus:)

03. Nov 2014, 20:54

Esate nepaprastai stipri. būkite tokia ir toliau🌷Pagarba Jums ir dar kartą laikykitės, mažylis turi labai jį mylinčius tėvus😀

25. Oct 2014, 11:57

Stiprybės jūs turite begalo daug, tad jos nelinkėsiu, o nuoširdžiai palinkėsiu,.kad jūsų stiprybė išliktų sunkiaudiais momentais, kad būtumėt laimingi. Visiškai sutinku, kad tai ìkvėps ir kitas mamas - kuo lengvesnio ir sklandesnio nėštumo jum 🌷 lauksime kitų blogų

25. Oct 2014, 09:43

Stiprybės jums! Auginkite toliau tą nuostabų motinystės jausmą 🌷

24. Oct 2014, 22:21

Iš tiesų skaitydama visą straipsnį buvau pritrenkta. Oho, kokia nepaprasta situacija. Paprastai ypatingais gyvenimo atvejais stengiuosi susilaikyti nuo komentarų, nes paprasčiausiai nežinau net ką pasakyti: paguosti, pagirti, pasidžiaugti, palaikyti... Žinau tik tiek, kad jūsų istorija nepaprasta ir įkvėpianti! Nenustokit rašyti!!! Tai padės ir jums laukime ir mums, visoms mamoms, pažinti kitokią motinystės pusę.

jaldija jaldija 24. Oct 2014, 22:16

Žaviuosi jumis, jūsų ryžtu ir stiprybe priimant sprendimą. Ir palinkėsiu būti stipriems ir toliau 🌷🌷🌷