Leiskite Jus pasveikinti sulaukus pirmosios rudens dienos! Koks gražus man šis metų laikas! Brandus, turtingas, tarsi visų metų laikų tėtis.
Žaviuosi rudeniu, kai gamta nusidažo įvairiomis ryškiomis spalvomis. O kaip gera bristi taku tarp įvairiaspalvių nukritusių lapų, pinti jų vainikus, gaminti "rožių" puokšteles ir ruoštis rudenėlio šventei.
O ar pajautėt, kaip gera žengti saulės nutvieksta medžių alėja, kai saulutės spinduliai kutena pirmųjų šalnų paliestą nužvarbusį veidą!.. Myliu rudenį, ypač ankstyvąjį, dar ir todėl, kad rugsėjo mėnesį šį pasaulį išvydo mano pirmagimis. Ta diena buvo neįprastai rudeniui šilta, saulė šypsojosi už lango.
Labai gerai pamenu tuos metus, nes tuomet vyko Europos krepšinio čempionatas Švedijoje, kai Lietuvos rinktinė iškovojo aukso medalį. Tikėkimės, ir šiemet pergalė bus mūsų rankose... Nepatikėsite! Pradėjau rašyti dienoraštuką ir užsnūdau...
Jaučiasi, kad teko anksti keltis ir lydėti Beną į mokyklą. Džiaugiuosi, kad oras buvo gražus ir šventės nesugadino, vos vienas kitas lašelis lietaus nukrito iš dangaus. O gal tai paskutinės vasarėlės ašaros?
Tiesa, paskutinįjį vasaros savaitgalį buvome Trakuose. Smagiai pasiplaukiojome jachta Galvės ežere, simboliškai pakėlėme taurę šampano. Toks buvo mūsų vasaros sezono uždarymas.
Praeitą savaitę viešėdama pas tėvukus peržiūrėjau savo vaikų rūbelius ir atrinkau tai, kas, mano manymu, tiks mažiausiajai. Pasirodo daug rūbelių turiu, nereikės pirkti naujų, o dar draugė atidavė savo dukrytės išaugtus drabužėlius. Jau pradėjau megzti kai ką dukrytei. Numezgiau batukus, tik liko juos papuošti, taip pat pradėjau megzti kepurytę.
O kiek gražių megztų suknyčių mačiau internete, tad imsiuosi ir jų. Tik paskutinėmis dienomis negaliu normaliai prisėsti prie savo mezginių. Buvo susikaupę įvairiausių darbų darbelių. Kaip minėjau, atrinkau būsimai dukrytei rūbelius, peržiūrėjau berniukų rūbus. Kadangi mama davė sodo gėrybių, tad vieną dieną skyriau daržovėms marinuoti.
Tačiau susikaupti labai trukdo mažiukas. Paskutinėmis dienomis reikalauja ypatingai daug dėmesio, lipa ant rankų, o kai pamato, kad mezgu, traukia virbalus, ima siūlų kamuoliuką ir bėga į kitą kambarį. O naktimis vėl pradėjo rėkti per miegus. Tokiomis akimirkomis apima neviltis, vis pagalvoju, kaip man pavyks jį iškraustyti į brolio kambarį miegoti...
O man jau baigiasi 25-oji nėštumo savaitė. Prasidėjo 7-asis nėštumo mėnuo. Aš ir toliau pilnėju, o daugiau pavalgiusi jaučiu, kad spaudžia skrandį. Vis labiau jaučiu pilvelio gyventojos judesiukus. Vieną vakarą atsiguliau miegoti, bet niekaip neužmigau dėl intensyvių mažosios judesių. Nesuprantu, ką ji ten darė, galvojau, kad išlips lauk su visais viduriais. Gal ji ten šoko lambadą?
Taip pat pradėjau riboti maistą. Ne visada pavyksta, bet pažanga yra. Blogiausia būna, kai nuvažiuoju pas tėvukus ir mama man pareiškia, kad aš vis kūstu! Na tokiomis akimirkomis net nežinau - juoktis ar verkt. :D Jaučiuosi kaip drambliukas, kilogramai auga, pilvas ant nosies lipa, o aš, mamos nuomone, lieknėju.
Vieną dieną peržiūrėjau Šemetos kursų medžiagą. Ir štai ką radau. Noriu pacituoti. "Besilaukiančios mamos valgiaraštis. Valgyti reguliariai 6 kartus per dieną. Reikėtų suvalgyti ne mažiau kaip: - 6 porcijas krakmolingų produktų (1 porcija: 40 g duonos riekė, 2 nedidelės bulvės, 3 džiūvėsiai); - 3-5 porcijas daržovių (1 porcija - 100 g daržovių); - 2-3 porcijas vaisių (1 porcija - 1 bananas, obuolys); - 3-5 porcijas mėsos, žuvų produktų, kiaušinių, riešutų (1 porcija - 90 g mėsos ar žuvies, 1-2 kiaušiniai); - mažiausiai 3 porcijas pieno produktų (1 porcija - 220 ml stiklinė pieno ar kefyro); - 8-10 puodelių skysčio per dieną; - saikingai: riebalų, aliejų (1 šaukštelis); - mažai: cukraus (1 šaukštelis), saldainių (apie 60 g šokolado)."
Dabar nepatingėkit suskaičiuoti, kiek produktų reikia suvalgyti besilaukiančiai moteriai: iki pusės kilogramo daržovių, apie 12 bulvių, daugiau kaip pusė litro pieno produktų, nuo 6 iki 10 kiaušinių... Žinot, jei aš tiek valgyčiau, tai būčiau kaip Mikė Pūkuotukas, kuris negalėjo išlįsti iš Triušio urvelio. :)
Baigdama noriu pasakyti, kad Benas labai laukia sesės, kiekvieną vakarą prieš miegą paglosto ir pabučiuoja pilvelį. Kasparui taip pat aiškinu, kad greitai savo lovytę teks užleisti sesutei. Pasakoju, kad ji bus labai maža, ja reikės rūpintis, mylėti. Klausiu Kasparėlio, ar padės man prižiūrėti sesutę. O jis atrodo, lyg suprastų, ką jam sakau, vis linkčioja galvytę ir šypsosi pro ūsą. O kaip bus iš tikrųjų, parodys ateitis.
P.S.: o mes jau radome kaštonų. :)
Iki kito karto. Kristina
Krisliukas