Ramunės blogas: ko nespėjome publikuoti iki supermažylės gimimo

- Kaip išrinkote vardą mažylei? Kas kokius siūlė, ką pasiūlė brolis?

- Taip vardą išrinkome jau gan seniai. Dar nebuvome tikri, kad laukiam mergytės, tačiau galvojome vardus būtent mergaitei.

 Broliui vardo rinkimo užduotis dar kiek per sunki, tad jis nusprendė labai paprastai – „sesė bus Mergaitė“ :)

- Kaip išrinkote vardą Domui? O gal tai Dominyko trumpinys?

- Sūnus Domas. Rinkdami vardą sūnui turėjome nusistatę keletą kriterijų – norėjome, kad vardas būtų dviejų skiemenų ir, kad neturėtų išskirtinai lietuviškų simbolių (ą ū ž ar pan.). Domo vardą pasiūlė vyras, turėjome ir dar kelis kitus variantus, tad nusprendėme sulaukti mažylio ir pažiūrėti, kuris jam labiausiai tinka. Sūnui gimus apie kitus variantus net nesvarstėme – pamatėme mažylį ir abu sutartinai pasakėm – DOMAS.

- Kokiais drabužėliais rengsite mažylę ligoninėje?

- Pirmosioms dienoms įsigijome kelis naujus bodžiukų komplektėlius. Pirkau tokius, kurie susisiaučia ir priekyje susisega. Auginant Domą tokius bodžiukus rinkasi tol, kol galėjau rasti reikiamą dydį. Mažo kūdikio galvytė man rodos tokia trapi, tad stengiausi kaip įmanoma labiau išvengti drabužių, kurie per ją rengiami. Kadangi oras vis dar permainingas, esu pasiruošusi ir plonesnių ir storesnių šliaužtinukų, kelnyčių, marškinėlių, na ir žinoma, močiutės megztų vilnonių kojinyčių.

- Kuo ruošiatės pradžiuginti brolį sesės atėjimo proga? Kur jis bus, kol jūs būsite ligoninėje?

- Gimusi sesutė broliui žinoma turės dovaną :) Kadangi mūsų sūnui vienos iš geriausių dovanų vis dar yra mašinos – sesė „atneš“ dovanų kelių aukštų mašinyčių trasą su garažais. Na, o kol mes būsime ligoninėje Domu rūpinsis dėdė ir seneliai. Vyro brolis gyvena Vilniuje, tad  pirmas gali atvažiuoti į pagalbą :)

- Kokius drabužius pasiėmėte sau į ligoninę?

- Sau pasiėmiau tik kelis drabužius, pamenu, kad praėjusį kartą jų daug neprireikė. Tai maitinimui skirta liemenėlė bei specialūs marškinėliai, naktiniai bei sportinis kostiumas.

- Ar norėsite būti privačioje palatoje? Kodėl?

- Privačos palatos tikrai norėsime. Pagrindinė priežastis žinoma ta, kad tokiu atveju vyras galėtų pasilikti kartu. Kai gimdžiau pirmą kartą, ligoninė buvo perpildyta, privačių palatų laisvų nebuvo, na o po Cezario pjūvio operacijos pirmą parą man nebuvo galima keltis, tad sūnus naktį praleido naujagimių skyriuje. Šįkart labai tikiuosi, kad bus galimybė tėčiui nakčiai pasilikti su mumis ir nebereikės atiduoti mažylės.

- Ką pasiruošėte gimdymo metu - norite ypatingos muzikos, žvakių, knygos?

- Neturiu visiškai jokių išskirtinių pageidavimų. Žinoma, kiekviena mama turi savo nuomonę šiuo klausimu – tačiau man atrodo, kad gimdymas tai toks procesas, kurio metu svarbu ne muzika ar kvapai, o kvalifikuotų medikų priežiūra bei mylimo vyro palaikymas.

- Ar buvote nėštumo kursuose besilaukdama pirmojo? 

- Taip, besilaukiant Domo lankėme Jaunųjų šeimų mokyklėlę bei žindymo kursus Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre. Tokios pamokėlės laukiantis pirmagimio tikrai labai naudingos, ypač tos, kurias vedė psichologė – ji tikrai pasakė nemažai dalykų, apie kuriuos net nebuvome pagalvoję..

- Ar nesinorėjo nueiti dabar? 

- Ne, tokių minčių nebuvo :)

- Ar kas nors padės namuose pirmosiomis dienomis grįžus?

- Kol kas planuojame, kad susitvarkysime patys, vyras pirmąjį mėnesį bus namuose. Na, bet reikalui esant, tiek mano mama, tiek vyro tėvai, pasiruošęatvykti į pagalbą.

- Ar duosite mažylei čiulptuką?

- Jeigu tik ji jo norės :) Kai laukiausi Domo buvau griežtai nusistačiusi dvi taisykles: 1. Kūdikis miegos savo lovelėje, ne tėvų. 2. Čiulptuko TIKRAI neduosiu. Pirmosios laikytis pavyko, Domas praktiškai niekada nemiegojo mūsų lovoje (išskyrus žinoma tas naktis, kai sirgo). O su čiulptuku išėjo atvirkščiai – teko važiuoti jo pirkti pirmąją dieną J krūtį jis imdavo tik tuomet, kai norėdavo valgyti, pasisotinęs spjaudavo ir netgi pykdavo jeigu bandydavau siūlyti dar.. tad nusprendėme „nevirkdyti“ mažylio ir pasiūlėme draugą, kuris labai gelbėjo pirmaisiais metais.  

- Kiek žindėte vyresnėlį? Kaip manote - kaip pasiseks šįkart?

- Domą maitinau iki 1 metų. Man toks terminas atrodo geriausias. Pradėjus primaitinti košytėmis, sūnus buvo tiesiog sužavėtas tokiu maistu, dažnai suvalgydavo ir daugiau nei „amžiaus norma“, tad poreikis mamos pienui labai natūraliai mažėjo ir likus kelioms dienoms iki pirmojo gimtadienio jis pats atsisakė krūties. Manau ir tikiuosi, kad šįkart taip pat pavyks maitinti iki metų.

- Turite pientraukį, priemonių nuo spenelių nugraužimo? 

- Kompresai speneliams buvo pirma prekė, kurią pirkau pradėjus ruoštis daiktus į ligoninę. Labai džiaugiuosi, kad laukiantis Domo draugė juos parekomendavo – tai nepamainomas pagalbininkas. Pientraukį turiu sūnaus išaugtų daiktų archyve – tačiau tai daiktas, su kuriuo taip ir nesusidraugavau... J Jeigu reikėdavo kažkur išvažiuoti ilgesniam laikui ir palikti sūnui pienuko – jo nusitraukdavau rankomis, man taip buvo ir paprasčiau ir greičiau.

- Ką labiausiai prisimenate iš laiko ligoninėje su vyresnėliu?

- Laikas ligoninėje tąkart atrodo pralėke taip greit, kad mažai ką prisimenu. Labiausiai turbūt įstrigo pirmas naktis, kai Domas liko su manimi. Nors buvo pats vasaros vidurys, tačiau tomis dienomis buvo vėsiau, tuomet labai bijojau, kad tik jis nesušaltų – todėl smarkiai persistengiau tiek rengdama, tiek užklodama mažylį. Pamenu pabudo naktį visas šlapias, net paklodė po galvyte buvo šlapia nuo prakaito, teko perrengi visus drabužėlius...

Primename, jog supermažylė gimė sveika ir visiškas "viduriukas" - 52 cm ūgio ir 3450 gramų svorio.