Taip, būtent susidraugauti. Jei pati mamytė jaučiasi pasiruošusi, nesijaudina, gyvena laukimu, geromis emocijomis ir optimizmu – tą baimę galima prisijaukinti ir atėjus lemiamai akimirkai, kai maža trapi gyvybė pasibeldžia į šį pasaulį, pamiršti baimę, o galvoti apie mažylį, stengtis kaip galima geriau ateiti.
Kai sužinojau, jog laukiuosi, užplūdo tokie jausmai, kurių dar niekada nebuvau jautus, širdyje tarytum kilo jausmų viesulas, kuris sukosi kartu su minčių pliūpsniais. Buvau ir pasimetus, ir nustebinta, ir džiaugiausi, visa ką iki tol galvojau, kuo gyvenau, staiga pasisuko 180 laipsnių kampu ir visai kita linkme.
{pic:1}
Viskas susimaišė, kol apsipratau su ta mintimi, jog būsiu mama, praėjo šiek tiek laiko. Jaučiau, jog keičiuosi savo vidumi, turiu omenyje ne vien fizinius, bet ir jausmų, suvokimo apie viską pokyčius. Vis labiau ėmiau nekantrauti, džiaugiausi, nerimas, sumišimas, kuris mane buvo sukaustęs akimirką, kai sužinojau jog tapsiu mama – dingo, išgaravo lyg vakarinis, lengvutis, tačiau tirštas tylaus vakaro rūkas...
MAMA – tas nuostabus žodis vis tvirčiau ir tvirčiau kibosi į mano širdį, jis tapo man toks artimas, mielas...O kas dėjosi manyje? Mažas angelėlis, kuris, kaip yra tikima, dar prieš apsigyvendamas mamytės pilvelyje gyvena greta būsimų tėvelių devynis mėnesius, buvo manyje, saugus, MYLIMAS, LABAI LAUKIAMAS!
Toks mažutėlis, traputis gyvybės krislelis pakeitė mūsų gyvenimus, suteikdamas ir pripildydamas kasdienybę laime!
Kol mažulėlis dar nespurdėjo, labiau domėjausi motiniškais rūpestėliais, auginimu, vystymusi ir visa ko reikia būsimai mamytei žinoti, juk buvau „žalia“ šiuose reikaluose, tačiau literatūros, aplinkinių supančių žmonių dėka sužinojau tiek, kad dar galėjau ir kitoms patarti.
{pic:2}
IR ŠTAI atėjo laukta, svajota akimirka – mažasis pilvelio gyventojas mažučiu, nevalingu, trumpučiu spyriuku, kuris jam tikriausiai kainavo daug jėgų, o man tebuvo švelnus dilgtelėjimas pranešė – MAMYTE, aš jau didukas, jau galiu ir tave paliesti!
Tuomet buvau lyg devintame danguje! Nuostabus jausmas jausti savo mažutėlį. Pagaliau jis atsakė į mano kalbinimus, daineles ir pasakojimus, dabar galėsime bendrauti su atsaku! Vyrai to niekada nepajus, tai skirta moterims, tas nuostabus jausmas...visgi pavydėjau savo vyrui vieno – jis galėjo pridėti ausį prie pilvuko, girdėti. Tačiau jis niekada negalėjo pasimėgauti rytiniu žadinimu, švelniais it drugelio sparnais plazdėjimais pilvelyje.
Taigi augant pilveliui, stiprėjant mažutėlio spyriukams, atradau viename žurnale straipsnį apie gimdymo baimę. Iki tol aš tuo nesidomėjau, pagalvodavau kartais, bet atidėdavau vėlesniam laikui.
Tačiau ta mintis vis dažniau ėmė man trukdyti, taip trukdyti, nes neleido domėtis kitais reikalais, susijusiais su mažyliais. Tad kai man įkyrėjo toji mintis, teko ją pagaliau įsileisti ir pasidomėti. Nes supratau, kad to išvengti visgi nepavyks.
Prisipažinsiu, toji baimė atsirado kone kartu su žinia, kad laukiuosi. Tik ji išryškėjo ir labiau ramybės ėmė neduoti, kai pilvelis ėmė ryškėti. Nedavė ramybės įkyrios mintys, kad skaudės, negalėsiu pakelti skausmo, nesugebėsiu pagimdyti pati, dėl to gąsdino mintys, kad gali būti ir cezario pjūvis, taigi perdėtai pati tą baimę savyje didinau.
Bet VELTUI, nes iš tiesų yra taip, kad dauguma tą baimę įsikalbame pačios arba iš girdimų aplinkui mamų, seserų, pažįstamų ir draugių pasakojimų apie gimdymą. Beje, neretai baimės įvaro ir filmai, kuriuose gimdymas visuomet skausmingas, moterys šaukia. Nors visa tai labai PERDĖTA.
{pic:3}
Raminau save, kad svarbiausia mažylio sveikata, kad viskas bus gerai, bet kol nepasidomėjau toji baimė, kad ir slėpėsi už savęs guodimo ji visgi liko manyje keroti. Tad ėmiau domėtis, kaip atsikratyti šios baimės, kaip raminti save, kad ir mažutėlis jaustųsi ramus, ne puikiai yra žinoma, kad ką pergyvena mama, tą ir mažylis pilvelyje.
Tad skaičiau daug straipsnių šia tema, nes draugių pasakojimai, deja, nesuteikė daug pasitikėjimo. Perskaičiau labai daug naudingų patarimų, kad svarbiausia yra nusiteikimas, galvojimas, kad viskas bus gerai, ir galvoti apie savo mažylį. Taip pat radau kvėpavimų pratimų, kuriuos darydavau, mokiausi, kaip reikia kvėpuoti, kad būtų lengviau, taip pat radau pratimų mankštos, kurie lengvina gimdymą, o pats geriausias dalykas – artimo žmogaus palaikymas.
Labiausiai bijojau, kad mažutėliui ko nenutiktų, kad tik jam viskas būtų gerai, nes pradžioje nėštumo buvo įtariamas negimdyvinis nėštumas, tad laukdama pirmosios echoskopijos ir nuosprendžio labai stresavau, visgi likimas ir dievulis buvo gailestingi, mažutėlis daugiai įstvirtinęs gimdoje, viskas tvarkoje, buvau labai laiminga.
{pic:4}
Visgi nėštumas buvo sklandus, tai mane labai ramino, nors buvo įtariama mažakraujystė, visgi medikamentai išrašyti gydytojo padėjo ir mano aukseliui niekas nebekenkė.
Naudodamasi visa surinkta informacija, ruošiausi didžiajam įvykiui, pakeitusiam mūsų gyvenimus, tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Ir tikrai patariu visoms mamytėms tai daryti, nes taip įgausite daugiau pasitikėjimo savimi ir jausitės užtikrintesnė, pamažu ta baimė nyks ir gimdymas nebeatrodys toks baisus.
Pagaliau išaušo lauktoji diena (bent jau taip rodė visi požymiai), daiktai sukrauti viso labo prieš savaitę pūpsojo paruošti, laukiantys, čiupome daiktus, pasiskambinau gydytojui ir išrūkome į ligoninę.
Visą kelią mažutėlis nenumaldomai apie save priminė, kad jam jau ten ankšta, jis nori pagaliau pamatyti pažįstamų balsų veidus, kiek galima, ar ne? Visgi atvykus buvo pareikšta, kad gimdymo dar teks palaukti, netgi gali būti, kad kitą rytą vyksime namo!
{smallpic:5}
Buvau sugluminta, juk didėjantys skausmai tikrai nepranašavo vykimo namo. Taigi pasikankinau dieną ir visą naktį, ir išaušus paskutinei 2008 metų dienai, ryte 9.55 val. mažylis visgi nutarė mamytės nebekankinti ir pagaliau pamatyti savo tėvelius.
{pic:6}
Beje, prieš mane pagimdė ne viena, jos šaukė, mane tai truputėlį ėmė gąsdinti, juk tai mano pirmasis gimdymas, bet nepasidaviau „provokacijoms“, be to šalia buvo mylimas vyras, kuris mane palaikė visokeriopai ir masažavo ir palaikė morališkai. Visą gimdymą išbuvo kartu, vilgė lūpas ir kaktą šaltu vandeniu. Už tai jam LABAI AČIŪ.
Gimdymo baimę aš nugalėjau, nes už viską svarbiau man buvo mažutėlio sveikata ir kai pasakė, kad mums gimė sveikas sūnus, buvau laimingiausia pasaulyje, visi tie kankinantys skausmai nebeatrodė baisūs, negailėjau nieko, ką teko iškęsti – aš buvau laiminga, nes tapau MAMA.
{pic:7}
Linkiu visoms atsikratyti baimės arba bent jau su ja susidraugauti, ruoštis tiek fiziškai, tiek morališkai, neklausyti ką pasakoja kitos gimdžiusios, išskyrus, jei duoda naudingus patarimus.
Beje, kas turite galimybę ir jūsų mieste yra nėščiųjų mokyklėlė – būtinai ją lankykite, ten gausite visą naudingą ir reikalingą informaciją, kurią aš rinkausi pati.
{pic:8}
Sėkmės ir ištvermės visoms būsimoms mamytėms!
Apie naująjį konkursą skaitykite čia:
{smallpic:z}
rainiukas