Na štai, aš ir vėl čia! Gal nelabai punktualiai, bet geriau vėliau nei niekada :)
Taigti tęsiam kinderiuko laukimą, kuris laaabai jau ilgas...
Mums dabar eina 18 savaitė.. Atrodo... Gal... :D Na nežinau, nebeskaičiuoju, kaip sakoma - laimingi laiko neskaičiuoja! :D Vizitai pas gydytojus tokie reti, kad nėr čia ko nėštumo valandų skaičiuoti :) Taigi, antrasis susitikimas su mažyliu jau visai čia pat.. Kartais net atrodo, kad jis mane pakutena, taip švelniai švelniai ir retai retai... Vyras netiki, sako per anksti.. Na gal.. Bet aš sau leidžiu tikėti, kad kinderiukas mane kutena :)) Kadangi pirmas nėštumas, tai nežinau ką turėčiau jausti, nors koks skirtumas, jei tai mane daro laimingesne, tai ir mažylis nuo to tik laimingesnis :)
Na, o kol laukiam pasimatymo, tai neužsisėdim namie :)
Mūsų mažiausioji jau kaip ir apsiprato pas mus. Visur paskui mane, net į toletą lydi, visai kaip vaikas :D Iš laimės šypsosi savo nutysusiu snukučiu ir kelia mum šypseną :D
Vyresnėlis - tikras padauža, kad jį kur velniai griebtų... Sugalvojo gi čia kada pabėgti, kai šėriau.. OOO viešpatėliau, kaip aš jį vijausi... Per kalnus, per klonis iš paskos bėgau ir rėkiau... Kaip kokia kvaiša... :D O ką daryt, jis gi mūsų žiopliukas labai mėgsta su visais bendrauti, o jei kur nuseks kokius žmones kur į kitą miesto galą.. Kaip gi mes be jo... Jau kartą ėjo su svetimais pasikultūrinti miesto link, tad nenorėčiau to dar kartą patirti... Tai va - bėgau bėgau... Padusau... Ir vėl bėgau ir rėkiau, ir panosiai keikiausi... Bet va kai pagavau... Pusę kvartalo prasigainiojus jį, tai gražuolis nujautė, kad nekas bus.. :D Aišku aš jam tik visą kelią bumbėjau koks jis negeras, kaip dabar savaitėm niekur neis, kad bus namų areštas, bet jis taip jautėsi kaltas, kad net greta gražiausiai išmoko eiti, kas jam visiškai nebūdinga. :DD Gaila, kad tik tam kartui, bet nieko, svarbu viskas laimingai baigėsi, šuo namie, aš nepagimdžiau, visi laimingi :D
Nepaisant namų arešto ir visų jo išdaigų, mes dažnai kažkur keliaujam visi, tai į kaimuką, tai į kokį renginį, tai ir vasario 16 buvo ne išimtis, nusivežėm sūnuką į Lazdijus, pasižiūrėti šunų kinkinių pasirodymo, labai laimingas buvo ir mum su vyru pramoga. Seniai tiek laiko lauke buvom praleidę (žiema daro savo :D), tai grįžę net pietų miego prigulėm, kas man labai keista, nes šviesiu paros metu aš beveik niekad neužmiegu :) Nėštumas ir malonus nuovargis daro savo :)
Na, o kad nepagalvotumėt, jog aš visai išprotėjus ir bendrauju tik su gyvunais, tai paneigsiu tai - aš bendrauju ir su žmonėm! :D
Užgavėnes sutikom riebiai, kaip ir priklauso! :D 
Su namų gamybos čeburėkais.. Pagaliau atradau idealų receptą, beveik kaip pirktiniai! Mmmm..... Seilės tįsta vien pagalvojus :D
Tačiau iki jų, kol vyras buvo darbe važiavom su krikšto sūnuku (Čia jau žmogiuku, ne gyvūnėliu :D) į jo brolio užgavėnių šventę :) 
Krikštasūnio brolis eina į kaimo mokyklą, paruošiamukus ar dar darželinukus, nežinau kaip ten skaitosi, na nesvarbu, bet net susimąsčiau apie kaimo mokyklos pliusus... Kokie pliusai mieste? Kad arti? Kad moko su išmaniosiom technologijom? Bet jų juk ir namie pilna - kompiuteriai, plančetės, išmanieji telefonai... Dabar jau trimečiai jais moka naudotis, kai mes tokių metų smėlio bandeles kepėm... O kas to pasekoja seka? Sugadintos akys, iškrypę stuburai, priklausomybė visa tam.. O va kaime... Va kaime tai šventė buvo! Nesvarbu, kad nedidelio mąsto, bet užtai visi užimti buvo: šokiai, žaidimai, laužas, dainos, net arkliukas! Ir svarbiausia blynai! Kaip gi be jų... Tai va, su trenksmu išvarėm žiemą :) Ir beabejo, mano krikštasūnio dar vienas - pirmas kartas! Pirmą kartą valgė blyną! Oj kirto skaniai, net ausys lapnojo :D Daug aš mažiukui pirmų kartų padovanoju, tai į kavinę keliaujam, tai kažką naujo paragaujam... Bet juk tam ir yra krikšto tėvai ♥!
Šiam kartui tiek. Tad laukiam toliau :D
hermilin
Raudonas balionėlis