Greitai praėjo beveik dveji metai nuo mano sūnelio gimimo. Kitu žvilgsniu nei anksčiau galiu pažvelgti į savo laukimo ir gimdymo istoriją.
Apie galimybę susilaukti vaikelio visada galvojau su nerimu: ar nusišypsos man tokia laimė? Dar studentė būdama savanoriavau ir pusmetį vaikščiojau į kūdikių namus, kur mačiau daugybę tėvelių paliktų, likimo nuskriaustų mažylių. Visi jie tokie meilūs, gražūs. Daviau sau žodį, jeigu neturėsiu savų vaikučių – įsivaikinsiu (šio pažado kol kas iki šiolei neatsisakau, nors sūnelį jau turiu).
Taigi ištekėjau. Tik ketvirtaisiais metais po vestuvių, kai jau buvau kreipusis dėl nevaisingumo į specialistus, netikėtai vaikelis pas mus nutarė ateiti. Labai lauktas ir mylimas.
Kad laukiuosi, supratau nesulaukusi antrųjų mėnesinių. Iš pradžių maniau, kad kaltas darbo krūvis, stresas. Tik kai trečio nėštumo testo abi juostelės buvo raudonos, suvokiau, jog Dievulis mane apdovanojo ypatinga dovana.
Iki trisdešimtos savaitės jaučiausi puikiai, neskaitant itin didelio mieguistumo po darbo. Nei stuburo neskaudėjo, nei diržų nenešiojau. Artimiesiems džiugią žinią pranešėme, kai laukiausi beveik penktą mėnesį.
Apie vaikelio lytį sužinojau tik aštuntą nėštumo mėnesį. Berniukas. Nuostabu: “svarbiausia, kad būtų sveikas“. 38 nėštumo savaitę, įtariant preeklampsiją, esu siunčiama į Kauno klinikas. Paguliu keletą dienų ir gydytojai nusprendžia, jog ilgiau laukti neverta – galima padėti vaikučiui ateiti į pasaulį.
Taigi balandžio 21-ąją 9.30 akušerė nuleidžia vandenis ir palieka palatoje su vyru. Vaikštinėju, kalbamės, skaičiuojam, kas kiek laiko kartojasi sąrėmiai. Nuskausminamųjų atsisakau, nes šiaip nesu opi. Praėjus porai valandų akušerė nutaria paskatinti gimdymą. O tada ir prasideda...
Maždaug nuo 13.00 sąrėmiai dažni, nepakeliami. Vėl skambučiu išsikviečiame akušerę. Galvutė įsistačius gerai. Tačiau akušerė liepia kviesti gydytoją, nes jos žodžiais tariant, „viena atsakomybės už gimdymą neprisiimsiu“. Iš kitos gimdyklos atlekia vyriškis, perima valdžią į savo rankas. Išgirstu, jog sako, kad „virkštelė apsivyniojusi apie kakliuką“. Darau viską pagal komandą: kai reikia stumiu, kai reikia sulaikau.
13.31 lyg per miglą matau vaikutį – keistai mėlyną, tamsų. Man neramu, tačiau dabar žinau, jog dauguma kūdikių taip atrodo vos gimę. Tai sūnelis. Vis vangus. Pavargęs po kelionės į šį pasaulį.
Gertimoje patalpoje gydytojai įvertina vaikučio būklę. 8 balai pagal Apgar skalę. Maždaug pora savaičių jaunesnis nei 38 savaičių. Pirmąkart išgirstu vaikutį verkiant. Atneša ant krūtinės, tačiau mažylis per silpnas valgyt. Krūtinės neieško.
Sūnelį apžiūrėjusi gydytoja mums praneša: „Jūsų vaikučiui nesuaugęs minkštasis gumurys. Yra tokia skylutė burnytėj.“ Man šokas. Nieko apie nebuvau girdėjusi. Mus prižiūrėjusi akušerė man besiilsint ramina: „Jūs neišsigąskit, tai nedidelė bėdelė, būna ir blogiau“.
Dėl visa ko mažylis išvežamas į intensyvios priežiūros palatą po šildymo lempomis, kad jam būtų šilčiau. O aš po kelių valandų poilsio grąžinama į palatą.
Toliau lyg pro miglą pamenu, jog vaikščiojau pas sūnelį, bandžiau maitinti, mane mokė, kaip tai daryti, tačiau vaikutis neturėjo jokio noro traukt. Visą kaltę suvertėme gumuriukui. Maitino mišinuku iš buteliuko. Eidavau iš intensyvios palatos į savąją pilnomis akimis ašarų.
Po kelių dienų šiaip ne taip atsirado pienelio, jį nutrauktą vis iš buteliuko daviau mažyliui. Kai sūnelį parvežė į palatą, sulaukėme lankytojų, tačiau iki pat to momento, kol po septynių parų gulėjimo ligoninėje, negrįžome namo, sūnelio nefotografavau ir kitiems to daryti neleidau. Man laikiausi išgirsto prietaro, jog vaikučio ligoninėje fotografuoti negalima, nes gali po to dažnai sirgti.
Pirmoji nuotraukytė daryta grįžus namo - septynių parų vyrukas:
Beje, dėl to gumuriuko: prieš tris savaites gulėjome ligoninėje ir mažyliui atliko operaciją. Susiuvo minkštąjį gomurį, suformavo liežuviuką. Tai buvo būtina atlikti, kad ateity vaikutis aiškiai galėtų tarti kai kuriuos garsus. Tikiu, jog viskas bus gerai.
Mano sūnelis – mano stebuklas.
Jurgita
kodelcia