SpausdintiDėkojama dešromis, saldainiais, buteliais ar tiesiog vokeliais gydytojams, ačiuojama knygomis, paveikslais, meno dirbiniais mokytojams, jau nekalbant apie masinius padėkos seansus seminarų, kelionių vadovams ar darbdaviams.
Jau net bažnyčioje perkamos dovanos klebonams už vaikų pirmosios komunijos šventę. Tad visiškai nenustebau išgirdusi vienos iš šešių pateiktą pasiūlymą projekto pabaigoje atsidėkoti Eglei. Juk būtent ji leido mums ne tik pasitikti pavasarį gražioms, linksmoms, bet ir surado rėmėjų, jau nekalbant apie nuolatinį rūpestį, dėmesį bei globą. Gražu? Deja, iki gražu, bent jau man labai toli...
Pirmiausia noriu pasakyti, kad nesu nusiteikusi nė prieš vieną Eglę, nė tuo labiau prieš Gemmos kolektyvą, nesu ir nepatenkinta jų darbu. Priešingai, džiaugiuosi, kad viso projekto metu teko bendrauti su aukščiausios prabos profesionalais, diplomuotais specialistais ir šitą blia blia galėčiau tęsti ir tęsti.
Esu iš esmės prieš bet kokias materialias ir masines padėkas už tokį žmonių darbą, už kurį jie gauna oficialų atlygį. Pirma, man nesuprantamas noras dėkoti už tai, kad kažkas ... gerai atliko savo darbą. Gerbiu žmogų ir net neleidžiu sau galvoti, jog gali būti kitaip. Tai tas pats, kad dėkočiau ,,Maximos” pardavėjai, jog teisingai atskaičiavo grąžą.
Antra, man nepriimtina taip tvirtinama socialinė nelygybė ir nepagarba kiekvieno žmogaus darbui, nes taip išskiriami tik tam tikrų profesijų atstovai. Juk Gemmos valytojoms kažkodėl nesumąstoma padėkoti, kad persirengimo kambarius ar tualetus rasdavome nepriekaištingai švarius.
Nors iš tiesų būtų nuostabu, jei ryte atėjusi į darbą nesvarbu kokios įstaigos valytoja rastų virvele perištą šokoladą su užrašu: ,,Dėkui, kad surenkate, išvalote ir mūsų šiukšles“.
Trečia, esu prieš bet kokias masines padėkas. Man bet koks dėkojimas yra nepaprastai individualus gestas. Visada leidžiu sau kažkam dėkoti tik asmeniškai. Iš kitos pusės per savo gyvenimą nesu sutikusi tiek daug žmonių, kurie padarė man tokią įtaką, kad jausmai būtų nesutilpę įprastan ,,Dėkui“ ir būtų reikėję ieškoti kažko stipresnio.
Prisipažinsiu, per sąmoningą gyvenimą po pilnametystės esu dėkojusi ne tik žodžiais tik 3 personoms: porai darbdavių ir vienai mano kaimo mokyklėlės mokytojai. Ir visiems šiems žmonėms gėles nešiau, kai nuo mūsų bendravimo pradžios buvo praėję mažiausiai dešimtmetis, kai jau seniausiai tose darbovietėse nedirbau, ir toje mokyklėlėje seniai nesimokiau.
Tiesa yra ta, kad tikras dėkingumo jausmas vienam ar kitam žmogui ateina ne iš karto. Apie vieną ar kitą žmogaus poelgį, jo dėmesio reikšmę sau dažniausiai supranti tik po kurio laiko, tik iš istorijos perspektyvos gali įvertinti jo darbo mastą, jo pėdsako, palikto tavo gyvenime, dydį.
Gali būti, kad praslinkus metams ar keleriems, aš ir suprasiu, kaip vis dėlto gera, kad buvo mano kely Eglė, Gintarė ar kitas asmuo iš Mamyčių klubo laiko. Jei tai įvyks, man tikrai nepritrūks fantazijos ir noro joms paačiuoti kaip nors ypatingai.
Tačiau kol kas turiu pasakyti, kad jokio dėkingumo nejaučiu. Buvau verta pakliūti į šį projektą, įvykdžiau visas sutartas sąlygas, garbingai baigiau (tiksliau, tikiuosi, kad baigsiu) šį projektą ir taip pat garbingai bei mandagiai su visais atsisveikinsiu.
Suprantu, kad daugelis mamyčių nesupras šios mano kovos prieš masines padėkos psichozes tikslu suteikti ,,Ačiū“ ritualui nors kiek intymumo. Tai iš tiesų nėra jau tokie blogi suaugusiųjų žaidimai. Šiaip jau man jie tikrai netrukdo, laikau save tolerantiška.
Be to, suprantu, kad visiems taip elgtis ir lengviau, ir paprasčiau, ir ... pigiau. Kam čia kiekvienam sukti galvą, kokius padėkos žodžius ištarti atsisveikinant, padavei nuo visų ,,bukietą“ ir jokių problemų. Visi laimingi, šypsosi.
Vis dėlto yra labai blogai, kai į šiuos suaugusių žaidimus yra įtraukiami vaikai. Tad dabar nukrypsiu nuo ,,Pasitik pavasarį lieknesnė“ temų, bet pasinaudosiu proga, kad turiu MK auditoriją, ir paprašysiu visų mamų, auginančių mažylius ir už kelerių metų leisiančių juos į mokyklą, padaryti viską, kad šios masinės padėkos bent jau būtų sustabdytos mokykloje.
Turbūt visos žinome, kad prieš Kalėdas švietimo įstaigose renkami pinigai ir perkamos dovanos auklėtojoms (tarybiniais laikais jos buvo perkamos Kovo 8 — osios proga). Patikėkite, pinigus dažnai atneša ne kiekvienas. Kai kam tie 5 ar10 Lt yra nors šiokie tokie, bet pinigai, kitas gal neduoda dėl to, kad, kaip ir aš, nepritaria.
Ir tada tos klasės aktyvistės, labai gaila, bet dažnai joms tinka ir padlaižūnių vardas, užgraužia tuos neatnešusius. Gerai, kad dar jaunesnėse klasėse tėvai tuos konfliktus užglaisto, bet vyresnėse ne viskas praeina taip sklandžiai, nes mokiniai yra daug žiauresni ir tiesmukiškesni.
Kai jie patys, paėmę iš tėvų pavyzdį, savarankiškai tai organizuoja, elgiasi tiesiog taip: šiek tiek pagraužę neatnešusius jie prie dovanos tiesiog prisega atvirutę, kurioje surašyta visų atnešusių pinigus vardai. Neatnešę tiesiog neįrašomi. Bet čia tik viena negatyvioji šio reiškinio pusė.
Antra yra ta, kad tos dovanos šiais krizės laikais vis labiau išsigimsta. Perkama jau ne knygos ir paveikslai, bet ir aukso grandinėlės, o kartais nesidrovima auklėtojos paklausti, ko ji norėtų iš Kalėdų Senelio. O pastaroji nepasikuklina, pavyzdžiui, chalato paprašyti... Krizė.
Ir nelaužiu aš šių visų istorijų iš piršto. Pastarąją pasakojo giminaitė iš Šiaulių, pati kaip tėvelių komiteto narė ėjusi su pradinių klasių mokytoja į parduotuvę chalato matuoti. Daug visokių nesąmonių teko regėti ir kol vaikai darželį lankė (ir ten tos tradicijos gyvos), daug to ,,brudo“ ir iš jų mokyklinių metų prisirankiota.
Tad ar verta po to stebėtis, kad Lietuva yra viena iš labiausiai korumpuotų ES narių ar kad konformizmas vienas būdingiausių mūsų visuomenės bruožų.
P. S. Džiaugiuosi, kad mūsų projekto dalyvės visgi apsisprendė žodinę padėką stiprinti tik gėlėmis. Jų taip pat į kišenę neįsidėsi ir jos iš tiesų vienas geriausių, neutraliausių priedų, kai galvojama, kad paprasto ,,Ačiū“ nepakanka. Pati turbūt visgi dėkosiu be gėlių. Tiesiog prie tų, kurių norėsiu, prieisiu ir pasakysiu: ,, Labai atleiskit, kad neturiu gėlių, bet tikrai esu Jums nepaprastai dėkinga“. Ir jau tada pridėsiu už ką kiekvienam esu ar nesu dėkinga.
As manau-geles nekalciausia dovana,nieko neipareigojanti.Negaliu sakyti,kad jos nieko nekainuoja,bet pasakysiu jau tapusia populiaria fraze-jog dovanoti neskauda.Kodel taip viskas sureiksminama???Juk geles visais laikais buvo vertinamos ir priimamos su dideliu dziaugsmu.Jeigu dar be grozio supratimo,moketume skaityti geles ir zinoti,ka reiskai vienas ar kitas ju derinys-mes be zodziu suprastumeme mums siunciamas mintis.
Be viso ko -jos ir praskaidrina nuotaika.Kodel reika tiek laiko ,kad suprastum,jog kazkas tau kazkada buvo demesingas.Toks jausmas,kad tu,Irma,pagyvensi ir paziuresi ,ar kg tau negrizta,jei viskas bus tvarkoje-tu padekosi.Aisku geriau veliau,nei niekad,tai suprasti.
Dekokite kiekviena diena,uz viska,visiems aplinkui esantiems-gyvenimas- grandine.
Ir vis delto-geles tinka dovanoti visur ir visada.Daug tau,Irma,gyvenime linkiu geliu.Nebutinai uz kazka,bet butinai is kazko
O dėl šio projekto, manau dėkingumas kolektyvui turi būti jaučiamas. Bet čia pagal kiekvienos jūsų asmeninis reikalas