SpausdintiTą žiemą,
Kai tu išėjai "sudie" ištaręs,
Su blizgančiom nuo ašarų
Ir meilės vis dar kupinom akim,
Likau stovėti nieko nesupratus,
Su dužtančia į šipulius širdim...
Bandžiau judėt,
Bet kojos kaip basliai į žemę smigo...
Bandžiau apsidairyt,
Aplinkui tuštuma nyki...
Tarytum visi slepias...
Nuo audros,
Kuri tuomet širdy šėliojo,
Kažką negera jausdami...
Tas vakaras,
Kurio taip laukdavau kasryt,
Man pragaru pavirto.
Juodžiausia ir gūdžiausia naktimi...
Žinojau,
Kad atsakymo nerasiu.
Tarp mūsų atsivėrė praraja gili,
Kurioj aš prasmegau ilgam laukimui,
O saulė švietė taip toli...
Ėjau link jos, tikėdama rytojum
Ėjau...
..Bet visada nešiau tave širdy..
Ir rodės - taip ir liks kupra...
Ir kojos linko, rankos sviro...
Ir saulė kartais rodės vis taip pat toli.
Bet vieną rytą,
Tūkstančiui naktų praėjus!
Aš pabudau kaip niekada lengva...
Širdy tave tebeturėjau,
Bet kitokį..
Tarytum gražų sapną,
Kartą susapnuotą...
Toks mielas širdžiai, šiltas sapnas...
Bet stop!
Už lango saulė šviečia!
Koks rytas...
Kvepiantis kava!
Štai laukia jau manęs gardžios kavos puodukas...
Ir lapas popieriaus švarus,
Ten šiltą šypseną jau piešia vyras,
Kuris nuo šiol gyvenime brangiausias bus...
,bet smagu patiko
negalvojau kad tokia poete esi,labai grazu 
is tiesu tai labai dvejojau ar siusti,bet poto pagalvojau,kodel ne.. O kas del kurybos,tai nerasau pastoviai,bet karts nuo karto,po svarbiu gyvenime ivykiu ,praejus tam tikram laikui ,pagauna ikvepimas iamzinti etapa ir mintis popieriuje,malonu paciai buna prisiminti paskaicius...
kažkada rašiau ir aš, bet apleidau ir apleidau...
