SpausdintiPrieškalėdinis poezijos konkursas "Neišsakytos mintys ir jausmai" tęsis iki gruodžio 22 dienos, o 23 d. balsuosime.
Snaige paliesiu Tavo veidą,
O vėju plaukus Tau suvelsiu.
Dvi žvaigždės danguje-tai mano akys,
Kurios žiūrės per nakty į Tave.
Pūgos verpete pasiklydo šauksmas,
Kaip pasiilgau aš Tavęs...
Dangaus skliaute pravirko žvaigždės-mano akys,
Nejaugi tai Tu nematai?
Tavęs man reik taip, kaip ir oro,
Kaip žemei po sausros lietaus.
Apglėbk mane, sušildyk savo lūpom,
Laikyk glėbį ligi aušros.
O kai pavargsi, pasakyk - išeisiu,
Bet viltį išsinešiu su savim.
Kiekvieną nakty verks dvi žvaigždės-mano akys
Ir snaigės veidą Tau bučiuos.
Tiktai pūgos verpetuose girdėsi tylų šauksmą,
Deja, mane, tik šaltas vėjas paglobos,
Liepsnojantys jausmai sužvarbs nuo šalčio,
Tačiau aistra vis degs akių gelmėj.
O lūpos tyliai tarsi maldą, kartos žodius:
Tu reikalingas man labai, labai...
----------------------------------------------------
Ruduo šalta ranka nudažo medžio lapą,
Išmargina laukus ir nuskina gėlių žiedus,
Širdin žmogaus pasėdamas vienatvę
Nubėga paupiu tyliu.
Tačiau mane taip traukia būt šalia Tavęs,
Ir negaliu aš pasakyt kodėl,
O gal jausmams reikėtų ir paklust?
Kas žino, ar dar jie sugrįž rudens taku.
O kaip norėčiau vieną vakarą rudens,
Laikyti Tavo ranką savo delnuose,
Ir vaiščioti ilgai ilgai, brist per lapus gelsvus rusvus...
Kalbėti apie viską ir tylėt kartu.
Nuskęst akių gelmėj, atgyt jausmų versmėj
Pakilt virš debesų, pamiršt kas aš esu...
Paliest rudens pirštus, sušildyt juos jausmu,
Nubėgt gelsvu taku, priglust Tau prie pečių.
Rudens ranka šalta sugauna vėl mane,
Suspaudžia glėbyje ir atima Tave
Jausmai liepsnos ir degs vis vien be paliovos
Rudens ranka šalta atimt jų neįstengs...
-----------------------------------------------------
Kaip pakilt virš dienų ir naktų,
Kaip paliesti ryto švelnumą,
Kaip įmint tiek daug paslapčių
Kaip išsaugoti trapų gyvenimo siūlą...
Taip nedrąsiai tiesiu aš rankas,
Noriu liesti... bijau ir suklysti...
Noriu džiaugtis diena ir naktim
Noriu rytą sutikt tarsi viltį
Kaip gyvenimo mįslę įmint?
Kaip pakilt į padangę ir skristi...
Kaip sušilti meilės liepsnoj,
Kaip išsaugoti tai - nenuvilti...
Kaip nedrąsiai liečiu aš širdim,
Ryto pievą rasa padabintą,
Taip nedrąsiai norėčiau paliest Tavo paslaptį, man neįmintą...
----------------------------------------------
Gyvenimas - tai vėjo gūsis,
Jo dvelksmą jaučiame kasdien
Tik gaila, kad nežinome, kada papūs šaltuku,
Kada papūs pavasariu žaliu.
Pavasarinis gūsis toksai šiltas, lengvas,
Jis primena, kad žemėj taip gražu,
Kad mes, tarytum paukščiai baikštūs
Vis kylam, ieškom to kas taip toli, toli.
O kai sulaukiam vasariškai šilto dvelgsmo
Užlieja širdį ir jausmus kaitra,
Net jei tada už lango ir vasario šaltis,
Širdis pražysti gali net laukų gėle.
Kodėl gi rudenio mes šitaip bijom?
Ne vieną kartą klausiau jau visų,
Nejaugi rudenį vien šalta būna?
Juk bobų vasara tokia kaitri.
Labai jau mus sukausto, tai žiemys atskriejęs,
Lediniai pirštai sminga net širdin.
Bet kartais žiūrim, kad ant balto sniego
Pražydo rausvos rožės ir liepsnoja kažkieno širdis.
Gyvenima - tai vėjo gūsis,
Juk ar svarbu koksai jis pūs?
Ar jausime pavasarį, ar vien šaltuką pučiant
Tai taip dažnai priklauso tik nuo mūs.
----------------------------------------------------
Kažkas pamiršo uždaryt duris,
Tamsa tarsi vagis įsėlino pro jas
O mano siela veržėsi išskrist,
Juk nėr jėgos ją imt ir uždaryt.
Takais nakties svajonės ves mane,
Užklysiu į vaikystę prisimint, T
en kur po obelim balta
Svajojau apie princą ir pilis.
Dabar žinau, Tave aš suradau,
Bet kaip ir paskoj, pradžia liūdna
Skrendu svajonės nešama, gal susitiksim nors sapne?
Nors tik svajonėj, tik sapne tačiau pabūsiu princese.
Duok ranką, skriskime drauge
Tik nebijok, juk pasaka trumpa
Matai jau rytas brėkšta, jau aušra
Svajonės išskrenda, su jom tamsa.
-------------------------------------------------------
Pražydo liepos, kvapą jų jauti?
Širdis apsvaigusi svajų glėby,
Jausmai tarytum šėlstanti audra
Jie širdį kaitina tarytum vasaros kaitra.
Jau vakaras atsėlina, su juo vėsa
Tada svajonės žmones užpila sava tamsa,
Žiūrėk - laukai pasipuošė rūku
O tų kurie po du ir širdys plaka jau vienu ritmu.
Pavydžiu vasarai kaitros tokios,
Kvapų pynės ir vakaro vėsos,
Tiems kur po du - tyros aistros
O rūko skraistei, paslapties tylios
Norėčiau būti vasaros karšta diena,
Svaiginančia kvapų pyne...
Kažkam svajota ir tyra aistra
O gal net vakaro slapta vėsa...
------------------------------ -----------
Rūku užklotos pievos miega,
O šieno kvapas toks svaiginančiai švelnus
Tyloj blaškausi lyg šešėlis...
Glėbys vėsos, tarytum paslaptis tyli.
Jausmus tarytum vėjas blaško,
Taip reikia artimp žmogaus
Kuris taip švelniai apkabintų ir priglaustų,
Klaidas atleistų ir neklaustų net kodėl...
Prigludus prie peties, saugi pabūčiau,
Palaima atkialiautų paslapčia,
Rankas ištiesus laimę pasitikčiau
Atėjus laikui atiduočiau ją kitiems...
tiesiog taip kartais jauciuosi o geriausias draugas lapas popieriaus kuris isklauso mane, visom aciu
