SpausdintiGruodis. Adventas. Žmonės sušalę, kailiniuoti, vis kažkur skuba. Susirūpinę, rimti...
Virš mūsų mirga žvaigždynai. Vidurdienio saulė skendi minkštame debesų patale... Miškai miškeliai, ežerai ir upeliukai, sodybos ir nameliai stebi apvirtusius Grigo ratus.
Sidabro žvaigždžių nutiestas paukščių takas. Juo skambaluodamos nuvingiavo gervės; nuplasnojo varnėnų pulkeliai; išgirgsėjo žąsys; sukdamos ratus išskrido krekždutės; nudainavo valsą volungės, o griežlės užkimo varškės kąsneliais ir plasnoja, plasnoja...
Nurimo nutilo visa gamta. Sidabriniai ūkai spindi palaukėse, o danguje vis labiau žėri Vakarė. Tai Kalėdų žvaigždė. Laukiu aš jos ir tikiu, kad ji kasmet sušvytės vis ryškiau, atneš į Žemę (žinoma, ir man) daug meilės, gėrio, grožio....
Tikiu ir laukiu.....
