Spausdinti
Veržlus kvapas . . .
Kai rūko delnas lietė mano veidą,
Žvaigždės kaip naivios gazelės šokčiojo aukštai,
Pro blausų stingdantį kraują šydą,
Iš minios skubančių tuščių veidų nejučia išnirai . . .
Ir laikas begėdis, šaipydamas sustojo,
Pulsuojančios žvaigždės tvieskė vis ryškiau,
Lengvabūdėj krūtinėj širdis suspurdėjo,
Praskriejai lengvai, tavo kvapo įkvėpti suspėjau . . .
Nuėjei su minia klegančių pilkų veidų,
Likau sustingus stovėti kaip nejautri statula,
Tačiau liko kvapas veržlus, tai tu, tu . . .
Kartojo lūpos nebylios, širdyje siautė audra . . .
Galvoj sukos mintis įkyri tik viena,
Supratau, išduoda išsiilgusi išdaviko jausmo širdis,
Sakiau, tvirtai sakiau – nepamilsiu jau niekada,
Užvirė jausmų lavina, įsiplieskė naivi viltis . . .
Norėjau šaukti, bet lūpos tylėjo,
Ėjau į nežinią atvirom, bet tik gerą matančiom akim,
Nerimas, veržlus tavo kvapas į priekį lydėjo,
Neleidau sau tikėti, ir vadinau tai išdaigos naktim. . .
Tikėjausi, ryto ankstyva gaivi vėsa,
Mintis apie tai, ko išsižadėjau nugramzdins. . .
Nuplaus tavo veržlų kvapą skaidri rasa,
Ir užuomazgas jausmo tyro sveikas protas sumins . . .
Bet nei rytas ankstyvas, nei diena blyški,
Nei palydimas saulės raudonas ruožas,
Nenuplovė jausmo tolyn lyg upė srauni . . .
Įstrigo kvapas veržlus manyje it tilto neišjudamas kuolas . . .
Roberta
grazu
juokauju