Labas rytas, mielosios! Vakar visa dieną su Domantu praleidome pas mano mamą.
Buvo tikrai smagu: maisto priruošta, aplinka šilta, daug bendravimo ir pašnekesių, Domantas žaidė su pusbroliu, todel aš galėjau šiek tiek atsikvėpti.
Bet vis dėlto... Nusprendžiau, kad smagu žinoti, kad grįšiu į savo namus, kur toliau virs mum trim įprastas gyvenimas, kur viskas sutvarkyta ir daroma, pagal mūsų nuostatas ir nuomones. Aišku, smagu kartkartėmis nuvykti į namus, kur praleidome visą vaikystę, jaunystę. Bet ar norėtumėte ir dabar gyventi su tėvais, seneliais, ar proseneliais? Ar visdėlto manote, kad viskam ateina laikas, taip pat ir atskiram vaikų gyvenimui?

O gal visgi džiaugiatės bendru byvenimu su artimaisiais, jų šiluma, rūpesčiu ir nuolat juntama meile, kuri visada šalia... Gal visgi dar gyvenate kartu su savo artimaisiais?

Gražaus penktadienio!

Aš nemigus, pikta ant viso pasaulio, nemiga kankina, žodžiu . . .
Į temą, gyvenam pas tėvukus, iš dviejų savaičių (planuotų) išėjo jau keturi metai
aš turbūt per anksti pasidžiaugiau grįžus į darbą, dabar kaukiu vakarais kaip šuva, krūvis nežmoniškas, kolegė pasiėmė biliotenį, nieko nespėju, buitis apleista,,,plius šiandien teko geduti atsiimti iš darželio nes apsivėmė, žodžiu košmaras
ir laistyt lioviausi ir į kampą po kalėdų eglute nugrūdau, ir ištraukiu, žiū pumpurai kad pasipylė
kvaila išmečiau etiketę kai gavau ją dovanų, nes jau ruošiausi mest lauk, tai po dviejų metų nesveiko augimo sugalvojo pražyst..
ciką gavau dovanų, tai man jis nei velnio nepaaugo per tuos metus kiek turiu
tai gėles dabar perstatinėju iš vienos vietos į kitą
dabar yra toks laikotarpis, kada mano mama atvažiuoja man padėt..oj kaip nervina, rodos esu savo namuose, bet gaunas taip kad mama diktuoja sąlygas, kada eit miegot, ką ir kaip daryt