SpausdintiLabas rytas. Šiandien vėl jūsų laukia rimta tema. Ar tikite, kad pasibaigus šiam gyvenimui, mes niekur neišnyksime, o tiesiog nusimesime jau gerokai padėvėta apvalkalą - mūsų kūną ir vėl po kurio laiko atgimsime iš naujo?
Asmeniškai aš tikiu. Tikiu, kad gyvename ne vieną gyvenimą. Kad esame siunčiami į šią žemę tobulėti dvasiškai. Tikiu, kad dar prieš gimdami susikuriame visą programą, reikalingą tobulėjimui.Pasirenkame šalį, kurioje atgimsime, tėvus, vyrus ar žmonas, vaikus, netgi gyvūnus. Suprogramuojame situacijas ir įvykius, kuriuos išgyvensime ir pamokas, kurias gausime viename ar kitame gyvenime.
Nenoriu labai išsiplėsti ta tema. Tik aprašysiu savo vieną patyrimą. Buvo toks laikotarpis gyvenime, kada labai sirgo mano brolis. Žinojau, kad jis greitu laiku paliks šį pasaulį. Tad per tą laiką ir po brolio mirties perskaičiau daug įvairios literatūros apie mirtį, anapusinį pasaulį, taip pat ir apie reinkarnaciją. Tada pasijutau besilaukianti... gimė Kasparas. Pažiūrėjau į jį ir labai išsigandau. Jis buvo labai panašus į mano mirusį brolį. Pamenu gulėdavau, žiūrėdavau į jį ir mintyse klausdavau - kas tu toks esi? Kas tu toks? Toks lyg ir svetimas, ir savas buvo.
Gal po gero mėnesio tokių pamąstymų susapnavau sapną. Sapnuoju, kad esu ligoninėje, ką tik pagimdžiusi Kaspariuką. Išeinu iš palatos ir einu ligoninės koridoriumi. O ten - vien mirę žmonės: Maiklas Džeksonas, V. Kernagis, J. Miščiukaitė. Tas sapnas, beje, buvo labai tikroviškas ir ryškus.
Pasivaikščiojusi koridoriumi sugrįžtu į palatą, o ten daugybė žmonių: mano tėvai, vyro tėvai, draugai, o viename kampe stovi mūsų draugas Kasparas (jis tikras asmuo) ir man kažką sako. Visi mane sveikina. Staiga atsisukusi kitame kambario kampe pamatau savo mirusį brolį. Jis atsiklaupia prieš mane, bučiuoja man rankas ir man už kažką dėkoja.
Už brolio, kaip šviesos stulpas, stovi mano dėdė (beje, jis miręs ir yra mano brolio krikštatėvis). Aš jo viso nematau, tik siluetą šviesos pavidalu. Tas dėdė man sapne ir sako: "Tai ką - augini Česlovuką!" (Česlovas - tai toks mirusio dėdės vardas).
Atsibudau išpilta prakaito, pažiūrėjau į miegantį Kaspariuką ir supratau, kad tai ir yra mano dėdė, sugrįžęs į šį pasaulį. Beje, gyvenime mano brolis ir dėdė buvo kažkuo panašūs. Papasakojau apie tą sapną mamai (ji yra mano dėdės sesuo), grįžusi pas tėvus ėmiau vartyti senus nuotraukų albumus. Senos, nespalvotos mažiuko dėdės nuotraukos patvirtino mano spėjimus.
Kai Kaspariukas auga, kai kurie dalykai labai primena tą mirusį dėdę: šypsena, net žvilgsnis yra panašus.
Gimė Fausta... Po kiek laiko susapnavau mirusią vyro močiutę. Kažkodėl tikiu, kad tai ji. Gal nuskambės juokingai, bet kažkodėl galvoju, kad Benas praeitame gyvenime buvo mano tėvas.
O jūs ar tikite sielų persikūnijimu?
Gerų pašnekesių.
O šiaip pastebėjau, kad pagyvėjo forumas, labai dėl to smagu