Kaip ir kiekvieną dieną su Jogaile važiavome į lauką. Kad mūsų pasivažinėjimas nebūtų beprasmis, pasičiupom fotoaparatą ir įamžinome nuostabius gamtos vaizdus. Ši žiema Jogailytei pirma ir džiaugiuosi, kad tai tikra žiema - su daug sniego ir šaltuku:)
Kai dar vasara laukiau savo stebuklelio, nutariau veltui laiko neleisti ir sukurti ka nors grazaus. Taigi nusipirkau siulu ir emiau megzti gyvatele. Ir gavosi visai neblogas rezultatas. Su sia gyvatele, galima paremti mazyli, kad nenuriedetu nuo lovos. Ryskios spalvos traukia vaiko aki. Musu mazylei labiausiai patinka gyvateles veidas - ji ciupineja zaislo nosi, akis, plaukus... Jei musu mergyte nerami, padedame priesais ja gyvatele ir tuomet mazoji iskarto nurimsta (vyras netgi sia gyvate pavadino "aukle").
Arteja Kaledos, todel prisiminiau praeitas... Siek tiek priesistores...
Su vyru susituokeme 2007. Iskart po vestuviu nutareme, kad norime leliuko. Pasikonsultavome su gydytoja, nutruakeme kontraceptikus, pradejome gerti vitaminus ir laukeme... Praejo menuo, vis dar nieko, praejo kitas - nieko... Po pusmecio einame vel pas gydytoja. Sako, bukit kantrus, laukit. Praejo metai - nieko. Jau nebesidariau nestumo testu, su vyru apie nestuma nebekalbejome, sakome, gal kai maziau galvosime, tai ir savaime viskas ivyks... 2008 gruodis. Menesines veluoja, krutine skauda kaip paselusi... Nueiname pas gydytoja, darome echoskopija ir jau matome maza puslyte - leliuko nameli:):):) Buvome patys laimingiausi pasaulyje. Visa gruodi kruopsciai saugojome savo paslapti, o per Kaledas praneseme busimiems seneliams. Kaip mano mama tada per asaras pasake - tai nuostabiausia dovana, kuria tik galejo gauti:)
