Draugė siūlė važiuot vasarą pailsėt prie jūros, ji apmoka visą kelionę. Atrodo superinis variantas :) bet va čia ir prasidėjo jos pyktis, kadangi vasarą mano leliukui bus 4 mėn, tai dar ir maitinsiu pati, o ji nori, kad važiuočiau be vaikų ir vyro (sūnui 4 metai) o ji pati vaikų neturi, aš jai ir pasakiau, kad leliuko tikrai palikt neketinu, tuo labiau, kad maitinsiu ir be manęs tai daugiau nieks negalės padaryt. Tada ji sako, palikt vyrui, lyg to mano pasakymo, kad maitinsiu negirdėjo, sakau, jam gi darbas ir papu tikrai nepamaitins, tada ji, aš su tavo mama pašnekėsiu, kad išleistų, aš jau supykau, negi sakau, tu nesupranti, krūtim daugiau nieks be manęs nepamaitins... tada jos klausimas, kuris privertė mane atsisėst, iki kiek tu ketini maitint? Sakau, kad ir metus jei tik tiek pieno bus. Jos ats buvo dar keistesnis, norėjau draugei dovaną padaryt už 2 tūkst, bet tegu daba vyras rūpinasi tuo. Aš apstulbau, sakau, kad ir už milijoną, bet ne vaikų sąskaitą! kai pagimdysi, suprasi ką tai reiškia. Astakymas po kurio net pradėjau žliumbt :( ką gi, sekmės ir iki, nepamiršk bevaikės draugės...
Kaip dar kitaip tokiam žmogui paaiškint, kad ir labai norėčiau, jau negaliu elgtis vėjavaikiškai, bet kada šovus į galvą susidėt tašių ir lėkt ilsėtis su draugais, kaip buvo kol neturėjau šeimos.
dziauguosi kad atsiradai