„Labai lauktas mažylis“. Ingridos istorija

Visada viskas būna taip, kaip mes norime,  juk esame savo gyvenimo vedliai.

Vasaros svetur

Aš kaip ir daugelis jaunų žmonių, vasaras leisdavau uždarbiaudama Didžiojoje Britanijoje ūkiuose, o kitais metų laikais dirbdavau mūsų Lietuvėlėje ir studijavau verslo vadybą.

Tai būtų buvusi mano 5-oji vasara svetur, tačiau nebeišvykau, mat grįžusi gimtinėje sutikau tą vienintelį žmogutį, kuris apvertė mano gyvenima aukštyn kojom.

Nepraėjus nė dviems savaitėms po pažinties pradėjome gyventi kartu, man ėjo 24-ieji metai , o jam jau buvo 33 –eji. Žinoma, tėvams tai nelabai patiko, gi pirma turėjome vestuves atšokti, o ir jis vyresnis...

Per plauką nuo nelaimės

Tačiau viskas vyko tarsi savaime. Praėjus 3 mėnesiams dingo mėnesinės. Antrąją Šv.Kalėdų dieną pasidariau testą, o ten 2 ryškios raudonos juostelės (teigiamas), tačiau nepatikėjome tol, kol neapsilankėme pas gydytoją. Jis patvirtino, kad mūsų būsimam mažyliui 9 savaitėlės.

Nuo tada laikas ėmė lėkte lėkti, gyvenimas tęsėsi, dirbau, studijavau, ir laukėm mažylio. Vieną vakarą pasirodė kraujas, skubiai nuvykome į ligoninę. Buvo prasidėjęs persileidimas , tačiau gydytojams pavyko išsaugoti mažylį. Paaiškino, kad priežastis buvo nuovargis darbe.

Malonūs rūpestėliai

Augo mažylis mano pilvelyje, plazdėjo kaip drugelis. Kai rankyte ar kojyte pakutendavo mano pilvuką, apimdavo toks jausmas, kurio neįmanoma nusakyti ir nupasakoti. Šeštą laukimo mėnesį apsigyniau vadybininkės diplomą, o išėjus Motinystės atostogų kartu su mažylio tėveliu pradėjome rūpintis kraiteliu: lovyte, vežimėliu, rūbeliais.

Tai buvo nuostabios akimirkos, nes viską rinkome kartu. Kadangi nežinojome, kas gims, berniukas ar mergytė, tad ir vardus išrinkome abiems.

Džiugo gimtadienis

Taip sutapo, kad paskutinę rudens dieną, kai mūsų džiaugsmelis pasibeldė į pasaulį, ruošėmės ir į artimo žmogaus laidotuves. Tądien natūraliai, be nuskausminamųjų, gimė berniukas. Vienbalsiai apsisprendėme pavadinti sūnų Džiugu. Kaip sakoma, liūdesys išeina, o ateina džiaugsmas.

Ir visiškai nesvarbu, koks metų skirtumas, kokia šeimyninė padėtis, ir seneliai patys laimingiausi pasaulyje, gi tai pirmas ir kol kas vienintelis jų anūkas. O mažyliui svarbiausia mama ir tėtis,  jų šiluma, apkabinimas, priglaudimas.

Su vyru svajojame ir apie dukrytę, sesytę Džiugučiui. Bet tai ateityje. Mažyliui jau dešimt mėnesių, šypsenėles dalina visiems, vaikšto įsikibęs į baldus, vartosi  nuo šoniuko ant šoniuko, kalba savo kalba „mama“, „baba“, žaidžia su žaisliukais ir nuolat savo gudriomis akytėmis sekioja tėvelius.

Na, o vestuves teks atšokti kartu su krikštynomis, bus dviguba šventė, kuri jau suplanuota.
 

Džiugo mama iš Šiaulių

--

Konkurse dalyvauja tik prisiregistravę dalyviai.

Nori prisiregistruoti? Spausk čia

--