„Likimo rykštė“. Editos istorija

Kai susipažinome su sūnelio tėčiu, vienas į kitą žiūrėjom kaip šuo į katę. Niekada nebūtume pagalvoję, kad būsime kartu.

 

Keliai išsiskyrė trumpam

Baigėme mokslus ir išsiskyrė mūsų keliai. Aš išvykau į Airiją, jis - į Daniją. Bet likimas po 5 metų mus suvedė Lietuvoje. Prasidėjo graži draugystė, piršlybos, apsigyvenome kartu Danijoje, planavome šią vasarą tuoktis. Bet štai ir vėl likimas. Vedybas teko atidėti.

Atostogavome Lietuvoje, ir aš vis dažniau ėmiau galvoti, jog laukiuosi, nors kartu ir netikėjau, nes visuomet gėriau kontraceptines tabletes. Pasitarę nusprendėme apsilankyti pas gydytoją. Ši patvirtino,  kad teigiamas testas dar nieko nereiškia ir tai tik artėjančių menstruacijų pasekmė.

Truputį nuliūdome, bet gyvenimas tęsėsi. Toliau planavome vestuves. Tačiau mano nuojauta man vistiek kažką kuždėjo. Išvažiuojant iš Lietuvos, nusipirkau testą ir po savaitės jau Danijoje vėl pasidariau. Ir ką jūs manote? TEIGIAMAS!!! VALIO!!!! 

Pilvukas lieka Lietuvoje

Su draugu nusprendėme, jog kad ir kaip bebūtų, norime, kad mūsų kūdikis gimtų Lietuvoje. Savas kraštas, sava kalba. Gruodžio mėnesį parvažiavome kartu sutikti sventės,o sausį jis išvažiavo vienas. Aš su pilvuku likau laukti stebuklo Lietuvoje. Nevažiavau, nes nenorėjome rizikuoti savo "kūriniu".
 

Sakydavau, jog esu stipri moteris ir nieko nebijau. Tačiau laikas bego, artėjanti nežinia kėlė vis daugiau baimės. Sulaukiau lemtingos dienos, pati nuvairavau automobilį iki gydytojos. Kadangi mūsų mažius pilvuke „sėdejo“ (sėdyninė pirmeiga), pasiėmiau siuntimą gultis į ligoninę. Čia paskyrė cezario pjūvio datą – kovo 20d.

Prisimindama  tą dieną, iki šiol susigraudinu, nes tai yra pats „pačiausias“ jausmas, kurį tik gali jausti moteris. Glaudziau sūnų prie širdies ir rijau kartėlio ašaras, nes be galo trūko mylimo žmogaus šalia. Lankė tėvai, draugai, bet mylimo žmogaus niekas nepakeis.

Išsiskirti sunku

Po poros savaičių mūsų tėvelį išleido savaitei pasisvečiuoti. Ji prašuoliavo taip greitai! Išsiskyrimas visiems trims buvo skaudus. Aš likau ašarotom akim su sūnumi ant rankų, jis išvyko. Tą pačią dieną mano stresas tapo sūnaus pilvuko dieglių priežastimi, tad ir sūnus pajuto išsiskyrimą.

Dabar Kajui trys mėnesiai, liepą parvažiuos tėtis ir planuojame važiuoti jau visi kartu. Nors buvome planavę sulaukti pusės metukų skiepo, bet, patikėkite, daugiau nebegaliu. Sunku žiūrėti į sūnų, kai tėtis jį kalbina telefonu, o jis dairosi ir savo mažomis akutėmis ieško tėčio.

Esu dėkinga savo draugui (būsimam vyrui) už stiprybę, kantrybę ir supratimą. Laukiu, kada b9sime visi kartu, apsikabinsime ir niekada vienas kito nepaleisime. Net didžiausiam priešui nelinkėčiau tokios likimo "rykštės", kai du mylintys žmonės yra toli vienas nuo kito.
 

Edita ir 3 mėnesių Kajus

--

Konkurse dalyvauja tik prisiregistravę dalyviai.

Nori prisiregistruoti? Spausk čia

--