Ne žodžiais, o darbais meilė įrodoma. Bet ar tikrai ?
Aš esu sentimentalus žmogus ir jei myliu, tai myliu visa širdim. Žinoma mylėti galima įvairiai – šaukti visa gerkle įlipus į dangoraižį, bet tuomet gresia balso stygų uždegimas. Kitaip sakant – per dažnai kartojant meilės žodžius, jie tampa „įprastiniai“ ir gal net ne taip pastebimi ? O galima mylėti tyliai. Palaikant posakį – ne žodžiais, o darbais meilę įrodinėti, bet. . . Tuomet kyla neišvengiamas ledyno skilimas ir nuotolis gali pasiekti šiaurės ir pietų taškų atstumą. Visgi tai taikoma tik suaugusiems. Taip, dažnai sakome, „juk ir taip žinai, kad myliu“, bet net ir suaugę, kad ir kokie mažakalbiai būtų meilės kalboje – visi nori nuoširdžiai ištartų žodžių. O kalbant apie brangiausią turtą – vaikus, jokie meilės žodžių apribojimai negali būti taikomi. Juk jie – mūsų saulės spindulėliai ir didžiausias džiaugsmas – jiems nuolat reikia kartoti kaip stipriai juos mylime, ir kokie brangūs jie mūsų pasaulyje.
Padrąsinimo žodžiai savo vyrui ir vaikučiams – man neatsiejamas kasdienybės dėmuo. Juk, kai laimingi jie – laiminga ir aš. Visuomet stengiuos pastebėti kada mano brangiems reikalingas supratingumas, postūmis į priekį ir pagyrimas. Visad džiaugiuosi jų laimėjimais ir pasiekimais. Net, jei tai ir mažas žingsnelis, bet visada džiugu, kad prie jo padrąsinimo žodžiu prisidedu ir aš.
Aš jautrus, atviras žmogus su savo pačiais artimiausiais, tad stengiuosi ir juos mokyti atsiverti, išreikšti ne tik meilę žodžiais, bet ir kitas būsenas ir jausmus. Negaliu sakyti, kad ulbu, kaip lakštingala be perstojo – juk ir perspausta meilė, kartais gali įgrįsti, bet su vaikais visuomet stengiuos parodyti meilę visais būdais. Man maloniausia, kai žodį lydi apkabinimas – tai pati jaukiausia išraiška ir gera jausti saugų savo brangaus žmogaus jausmą.
JAUSTI kartu – štai kur idealus variantas, kai visi moka reikšti savo jausmus. Visgi pačią didžiausią galią turintį žodį „myliu“ tariu tik savo šeimai, deja kitiems artimiesiems regis retai, o gal išvis labai labai retai tai sakau. O štai palaikymas – skatinimas neretas visoje artimoje aplinkoje ir visuomet sulaukiame tiek mes palaikymo, paskatinimo, tiek patys skatiname kitus.
Vyras nėra tas vilkelis paplonintu balsu lyg iš pasakos, bet dėmesys ir elgesys viską pasako. Gera išgirsti pagiriantį žodį, dėkingumą, kad ir už skanią vakarienę ar padarytą kokį nors darbą. Svarbiausia, kad tie žodžiai būtų NUOŠIRDŪS – tada jų galia tik sustiprėja.
Vyresnėlis taip pat jautrus vaikas, ne tik dažnai pasako, kad myli, bet ir ne kartą dienoje apsikabina. Pagiria, kai skaniai pagaminu, jo akim gražiai atrodau ar sumeistrauju kokį rankdarbį. O mažylis, kolkas kalba tik apsikabinimų kalba ir negaliu apsakyti koks nerealus jausmas, kai ateina ir prisiglaudžia, o jei abu vienu metu, tokios akimirkos – tiesiog idilė ir ramybės oazė.
Žodžiai įgauna prasmę tik tuomet, kai jie tariami nuoširdžiai. Ne tik inotacija, bet ir akys gali daug pasakyti apie tikrus jausmus. Pati pastebiu, kad žymiai geriau visi sutariame ir mažiau kyla nesusipratimų, kai viskas išsakoma ramiai. Geriausia kai ir žodžiai, ir akys, ir veiksmai sako tą patį, tad nevengiu apkabinti, uždėti ranką ant peties ar prisiglausti, kai nuoširdžiai giriu, skatinu, sakau, kad myliu. Man pačiai „sausi“ bejausmiai be prisilietimo žodžiai, ar be akių kontakto nekelia šilumos ir pilnatvės jausmo, o kai yra kontaktas tie žodžiai įgauna visai kitą prasmę. Kartais nereikia prisilietimo, lyg ir prieštarauju pati sau, bet pakanka vien akių žvilgsnio ir žodžiai atgyja, paliečia širdies kerteles ir mylimą žmogutį priverčia pasijausti ne tik mylimu, bet suprastu ir reikalingu.
Prašymo galia taip pat skamba visai kitaip, jei ne įsakmiai, o švelniai ir gražiai ko nors paprašome. Sūnus vyresnėlis, kaip mažas lapiukas, kai ko nori, visad moka gražiai paprašyti, kad mama negali (ne visada) atsilaikyti prašymui. Būna situacijų, kai prašymas viršija galimybes, tuomet randame sprendimą kartu, bet niekad nenukertu, kaip kirviu, sakydama „ne“, o sugalvoju alternatvyą. Su vyru per tiek metų jau tikrai neblogai vienas kitą suprantame, nors būna visko, bet dažniausiai abu jau mokame viens kito paprašyti.
Nors būna situacijų, kai prašau Kajaus pagalbos, bet yra ir tam tikrų taisyklių, kaip pvz.susikloti lovą, tą jis žino pats, tad retai tenka šitai jam priminti.
Dėkingumas, prašymai, paskatinimo žodžiai ir meilės žodžiai mūsų šeimoje nesvetimi, nes juk tai savaime suprantama – tvirtas šeimos pamatas gali būti, tik abipusiu supratingumu ir darbu. Tikiuos ir vaikai užaugs gebėdami reikšti jausmus žodžiais, bei ir užaugę drąsiai galės viską išsipasakoti, nes žinos, kad sulauks palaikymo.
Galėčiau dar daug rašyti apie dėkingumą, paskatinimą, meilės išraišką žodžiu, bet visa, pasikartosiu, įgauna prasmę tik tuomet, kai tai daroma nuoširdžiai, nes kai myli ir vertini savo artimuosius, regis neturi būti sudėtinga tai reikšti žodžiais nuo dūšios. Džiaugiuosi, kad visa tai turiu ir gaunu atgalios.
Norėčiau, kad ir po daugelio metų, tie meilės žodžiai mūsų nepaliktų ir negali būti jokio pasiteisinimo, kad mes jau tiek metų kartu, ir taip viską žinom. Bet, juk nėra maloniau tai GIRDĖTI, nes žinoti yra viena, o išgirsti širdimi visai kas kita. To ir kitiems linkiu - ir po daugelio metų sugebėti kalbėti meilės kalba, ir atgalios ją išgirsti :)
Mama Roberta
