„Pa-pa-pa...de-de...ne-ne“ ir kiti Gailutės garsų ypatumai

Be abejonės, kaip ir daugumos vaikų, pirmasis garsas, kurį išgavo tik gimusios Gailužės organizmas, buvo verksmas. 

Kovo 30 d., antradienis

Tėtis pradžioje net nesusivokė, jog tas tylus, prikimęs, varliuko ir papūgėlės mišinį primenantis spiegymėlis buvo jo ir Sirmužėlės išsvajotosios Gailutės balsas.

Tik išvydę tą mažutėlytę, ateivę iš kitos galaktikos primenančią mergytę, jaunieji tėveliai visiškai įsitikino, kad ši, prigesusia sirenyte signalizuojanti kūčiulėlytė ir yra jų lauktasis vaikas.

Dar būnant ligoninėje tėtį ir mamą pralinksmino kitas mergytės išleidžiamas garselis. Gailė du kartus padarydavo: „apči, apči“, o tada nuskambėdavo aukštasis palengvėjimą simbolizuojantis „achiu...“ (labai buvo juokinga).

Dukrelė augo augo, vystėsi ir stiprėjo jos balsas. Jau po pirmojo mėnesio Skirmužė ir tėtis puikiai skyrė, kada mažulytė skundžiasi, kada reikalauja, o kada (ypač tuomet, kai jos reikalavimai nebūdavo tinkamai išpildyti) grėsmingai užsignalizuoja. Žinoma, visuomet šalia nepasitenkinimo garsų atsirasdavo vietos ir juoko protrūkiams.

Jau nuo pirmųjų savaičių Gailužėlė sugebėdavo išleisti keistą garselį, kuris jauniesiems augintojams priminė žuvėdrytės klyksmelį. Tėtis dažnai meiliai dukrą pavadina žuvėdryte, nes tas ilgus garselis greičiausiai reikškia tą patį, ką ir pačių žuvėdrų leidžiamas garsas: „maisto, maisto, maisto“ arba „nusibodo, nusibodo, nusibodo“, o kartais „kelnės, kelnės, kelnės – jau pilnos kelnės“.

Kartais, kai seneliai užniurkydavo Gailutę visokiais juokingais triukais, mergaitės juokas virsdavo labai panašus į už uodegos tampomo katino garsą. Net ir baisu pagalvoti, ką apie šį garsą manydavo senelių kaimynai...

Bet prabėgo daugiau nei septyni mėnesiai ir Gailė jau sąmoningai bando pamėgdžioti suaugusiųjų balsus, o neretai taip įsijaučia į kalbos treniruotę, kad nors mirk iš juoko. Antai praėjusią savaitę tėtis įsodino mergaitę maudytis į jos asmeninę vonelę.

Dukrytė žaidė su jos numylėtaisiais guminiais ančiukais ir kad užkudakuos savo nesibaigiantį aukštąjį: „pa-pa-pa-pa-pa-pa...“. Tėtis ir mamytė žiūri į savo mažąją tauškalytę, pasijuokia iš to nesibaigiančio „pa-pa-pa“ ir kažkur krūtinėje abu pajunta vienijančią šilumą ir džiaugsmą, nes šitame „pa-pa“ skamba visa, kas yra svarbiausia tokiame mažame jų pasaulyje.

Šį savaitgalį mergaitės buvo pasilikusios Vilniuje pas senelius, nes Gailė ėjo į draugės Adelės vienerių metukų gimtadienį.

{pic:1}

O kaip jautiesi būdama 1 metukų?

{pic:2}

Su gimtadienu, Adele!

Deja, tėtis negalėjo eiti kartu, kadangi surinkęs talką rūpinosi darbais prie namo.

{pic:3}

Tai štai kaip atrodo gimtadienis.

Gimtadienis praėjo linksmai, talka taip pat. Pirmadienį išsiilgęs savo mergaičių prieš darbą tėtis užlėkė pasilabinti su savo gražuolėmis. Gailutė nudžiugo išvydusi tėčio veidą ir tuoj pat ėmė demonstruoti, ką naujo išmokusi per tas porą išsiskyrimo dienų.

Prunkštimas, gugavimas, „žodžiai” (ma-ma, pu-pa, o-pa, de-de, ne) ir dar kažkas, kas vis dar neturi žmogiško pavadinimo, užliejo laimingo tėčio ausis.

Po tokių dukrytės palinkėjimų darbo savaitė prasidėjo su didžiuliu geros nuotaikos užtaisu, o juk gera pradžia – pusė darbo...

Super mažylės Gailutės dienoraštį atsakingai rašo tėtis Vitalijus, o visus taškus ant „i“ sudeda mama Skirmantė.