"...šiaip ką aš žinau.. tėtis kaip tėtis.."

Ir tikrai.. įpratau rašyti apie save (kaip aš vaikus auklėju, kaip jais rūpinuosi, kaip lavinu).. apie vaikus (kokie jie.. patys pačiausi – man :)), o kur tėtis?.. Lyg tėčio dienos proga turėjome galimybę pasigirti savo tėčiais, bet ir vėl.. tylime apie juos :)

Taigi labai panorau priimti šį MK iššūkį ir papasakoti apie mūsų tėtį.

Jei rašytų jis pats, tai straipsnis jau būtų pasibaigęs :):) Nemėgsta jis atvirauti, o ir su iškalba šiek tiek susipykęs (čia jis pats taip sako...o aš pritariu :D).

Vis dėlto mano mylimas vyrelis sutiko atsakyti į klausimus (uhuuuu !!!! :P ) Pamaniau, kad man pačiai bus žiauriai įdomu palyginti mano nuomonę ir jo paties. Juk dažnai mes, mamos, moterys, savo vyrų žmonos, įsivaizduojame daugelį dalykų visai kitaip nei mūsų brangūs vyrai- tėčiai :)

Taigi.. prašom! Atsakymai į klausimus: taip kaip atrodo man ir kaip atrodo tėčiui.. nė trupučio nepagrąžinti.. nenušlifuoti :) Pirma surašiau savuosius atsakymus, po to kamantinėjau tėtį. Ech.. kaip jis kankinosi atsakinėdamas :D

• Susipažinkime. Koks tėčio vardas ir kiek jis turi vaikų?

Atsakymas (kaip bebūtų keista abiejų vienodas :) ): tėčio vardas Dovas, turi du vaikučius – Faustą (7 m.) ir Jorę (1 m. 10 mėn.)

• Kada pirmą kartą vyras pagalvojo, kad nori būti tėčiu? Kokiu tėvu jis norėjo būti? Kokiomis savybėmis apdovanotas? Ar ši svajonė išsipildė?  

Aš: Manau, kad tai buvo tada kai nusprendė, jog nori mane vesti :) Greičiausiai tyliai pasvajodavo apie sūnų su kuriuo galės važiuot pažvejot (nors pats ne itin didelis žvejys :)), paspardyt kamuolį ar pamėtyti į krepšį. Jis labiausiai nenorėjo būti griežtu tėvu, nes pats užaugo gana griežtai auklėjamas. Nežinau ar tai galima pavadinti “svajone“, bet jis tikrai nėra griežtas tėtis. Be abejo, sudrausmina vaikus kada tai yra būtina.

Tėtis: kai buvau 25 metų turbūt ir pradėjau galvot, kad noriu tapt tėčiu (tiek jam buvo kai susituokėm :) ) Toliau ko ten klausei? Kokiu tėčiu norėjau būti? (maišo kavos puodelį, čia juk tikras interviu – kava privalomas atributas)  geru tėčiu (giliai atsidūsta).. „kokiu tėčiu?“ (negali patikėt, kad toks sudėtingas klausimas pasitaikė) – nu geru.. Faustai, koks aš tėtis?( Pasitelkė sūnų į pagalbą).  - Pusiau linksmas, pusiau piktas, bet normalus.. (Konkretus vaiko atsakymas) -  Kartais būnu griežtas, bet šiaip linksmas (pagaliau sudėliojo tėtis taškus ant „i“).

• Kokia buvo jo reakcija, kai sužinojo, jog Jūs laukiatės? Kokios buvo jo pirmosios emocijos, jausmai? Kaip šie pojūčiai keitėsi nėštumo laikotarpiu ir po vaikučio gimimo?

 Aš: Kaip jau minėjau, mano vyras ne iš tų kurie demonstruoja emocijas.

Apie pirmąjį sūnų sužinojo savo gimtadienio išvakarėse. Padovanojau supakuotą teigiamą nėštumo testą (vis gailiuosi, kad nenufilmavau dovanos įteikimo proceso :) ). Nesakė nieko.. Pažvelgė giliai į akis, stipriai apkabino ir pabučiavo :) Tik po gero pusvalandžio paklausė: ar tikrai? :) Kad tikrai, patvirtinau kitą dieną, pasidariusi dar vieną testą :) Nėštumo pradžioje buvo labai rūpestingas – pusryčiai į lovą, klausimai kaip jautiesi ir pan. Vėliau, kai suvokė, kad nėštumas ne liga, elgėsi įprastai – „nekentėjau“ nuo perdėto rūpestingumo ir globos :)

Žinia apie antrąją dukrytę buvo sutikta dar ramiau.. taip pat apkabinimas, bučinys.. tik mažiau drebančios rankos :)

Gimus sūnui mačiau, kad vyras jaučiasi neužtikrintai.. bijojo paimt mažylį, kad jo neužgautų, pakeist sauskelnes apskritai buvo „misija neįmanoma“, bet.. su laiku viską išmoko. Grįžęs iš darbo žaisdavo su mažyliu. Dar dabar pamenu kaip mokė sūnų ropoti viliodamas jį.. blynu :)) Viduje pykau, kad kankina vaiką, bet ką gi.. jam pavyko :D

Su dukryte viskas paprasčiau – sukauptas patirties bagažas. Jau žinojo kaip paimti, kaip sūpuoti, kaip sauskelnes pakeisti. Buvo mano pagalbininkas jau nuo pirmos dienos. O ir dukrytė labai prie tėčio prisirišusi – kaskart sutinka jį grįžtantį iš darbo taip lyg metus būtų nesimatę, namai skamba nuo džiaugsmingo juoko: ooooo teeeeetis atėjooo!!

Tėtis: pirma reakcija.. “o kas dabar bus - mergaitė ar berniukas?..“ (juokiasi) „Kokie jausmai? Kokie jausmai..“ (kartoja).. didelis atsakomybės jausmas atsirado (staiga surimtėjo): galvoti kaip auginti, kur gyventi.. Koks ten kitas klausimas? (kažko labai atmintis tėčiui šlubuoti pradėjo)..  tie jausmai nesikeitė, nuolat stiprėjo atsakomybės jausmas.. devyni mėnesiai  praėjo labai greitai (susimąsto)

• Koks jis buvo tėtis, kai laukeisi? Ko tu tikėjaisi iš jo? Ar jam reikėjo kokio nors palaikymo, patarimo, kad galėtų "pergyventi" nėštumo laikotarpį ir tapti tėčiu?

 Aš: Kaip jau minėjau, „nesikankinau“ nuo per didelio dėmesio ir globos, nors kartais labai norėdavosi patinginiauti ir pasijausti bejėge :) Bet taip nebuvo, nes iš tikrųjų, abiejų nėštumų metu jaučiausi puikiai (ypač pirmuoju), tad nesinorėjo gulėti ir vaidinti „baisiai nėščią“ :)

Tėtis: (į pirmą klausimo dalį neatsakinėjo, nes „čia juk klausimas žmonai“) ..nereikėjo man palaikymo iš šalies.. tik žmonos

•   Ar jis dalyvavo gimdyme? Jei taip - kas jam labiausiai įsiminė?

 Aš: Taip, tėtis dalyvavo abiejuose gimdymuose. Pamenu jo frazę: „baisu buvo pagalvot, kad mano mylimas žmogus kankinasi, o aš niekuo negaliu padėt“. O iš tikrųjų padėjo.. ne tik morališkai, tiesiog savo buvimu, bet per pirmąjį gimdymą sustojus gimdymo veiklai net kojas laikė, kad man lengviau būtų stumti :)) Taip, kad padėjo visiškai tiesiogine to žodžio prasme :)

Su dukrytės gimimu vėl.. viskas paprasčiau. Mažiau nežinios, mažiau baimių. Dukrytė gimė gana greitai, be jokių ypatingų nesklandumų.

Tėtis: labai įsiminė vaikelio širdelės tonusai, širdelės plakimas, kuriuos visą laiką girdėjau..  dar nustebino žmona savo ištverme, negalvojau, kad tokia stipri gali būti

• Kaip jis pats save apibūdintų kaip TĖTĮ? Ar jis kaip tėtis turi savo moto?(pridėkite čia foto, kur tėtis su vaiku ar vaikais)

 Aš: norėčiau, kad jis save apibūdintų kaip patį pačiausią tėtį SAVO vaikams :) Juk kitaip ir būti negali. Nors jis ir santūrus ir nekalbus, bet visada matau jo rūpestį veide vaikams susirgus, besišypsančias akis vaikams iškrėtus kokią linksmą išdaigą, ir išdidžiai pakeltą smakrą perskaičius pagyrimą sūnaus elektroniniame dienyne.

Tėtis: apibūdinčiau kaip turintį per mažai laiko žaisti su vaikais ( atsidūsta) o šiaip ką aš žinau.. tėtis kaip tėtis.. na, negi sakysiu „geras, mielas, švelnus“ (lyg ir pasipiktina :) ) Moto tai turiu: „būk griežtas, bet ir duok saldainį.. ne.. turėtų skambėti taip.. būk griežtas, bet ir dovanėles duok“

•  Kaip ilgai tėčiui pavyksta leisti laiką su vaikais? Kokios jo pareigos šeimoje, buityje? Ar jam tai patinka? Ką tėtis norėtų daugiau nuveikti su vaikais? Kokios veiklos, užsiėmimai jį visiškai patenkintų ir praturtintų? Kokios jo nemėgstamiausios veiklos namuose, buityje, ką jis su malonumu paliktų daryti žmonai? 

Aš: kaip ir daugumai tėčių, mūsiškiui taip pat nuolat stinga laiko.. Džiaugiuosi kai jo atranda tam, kad pastatytų Lego su sūnum ar pažaistų su juo šachmatais. Dukrytė jau yra išsikovojusi tėčio dėmesį vakarais: šiam dar nespėjus įžengti pro duris ji jau kviečia: teeeeti megoti (o tai reiškia tiesiog pagulinėti, pavartyti knygutę, pasikutenti :) ) Negi tėtis atsispirs tokiam atkakliam kvietimui? :)

O buitis yra buitis.. nuo jos nepabėgsi :) Net nesąmoningai taip gavosi, kad savaitgaliais tėtis su vaikais tvarkosi namuose – šluoja (siurbia) grindis ir valo dulkes. Mamai – kavos pertraukėlė (uhuuuu!!! ). Labai nebamba, bet spėju su malonumu to „įpročio“ atsisakytų :D

Tėtis: laiko su vaikais praleidžiu.. turbūt apie pusvalandį per dieną, neskaitant savaitgalio – tada ilgiau. Pareigos namuose.. - „išnešt šiukšles“ (šypsosi).. prižiūrėti tvarką (laaabai "konkretu"). Išplauti indus (bando kažką konkrečiau sugalvot, tada aš primenu, kad tam turime indaplovę).  Ai nu jo.. (Daugiau pareigų nebevardina)

 Norėčiau daugiau laiko praleist su vaikais. Žiemą paslidinėti ant kalnų, į baseiną, bet trukdo ligos.

(Paklausus apie pareigas, kurių nemėgsta - laabai ilgai galvoja... ) Plauti grindų su šlapiu skuduru, patinka tik su šluota ( Juokiasi).. ne ne, to nerašyk . (Surimtėja).. nemėgstu barti vaikų.

• Kuo jis kaip tėtis skiriasi nuo kitų vyrų? Ką jis turi bendro, kokių panašumų su savo tėvu, seneliais, protėviais? 

 Aš: apskritai, manau, dviejų vienodų tėčių nėra ir būti negali (taip pat kaip vienodų vaikų).  Manau, kad jis yra toks.. viduriukas: nėra per daug „išprotėjęs“ dėl tėvystės, bet dėl savo vaikų padarytų viską; nėra pernelyg griežtas, bet ir neleidžia, kad „vaikai vadovautų paradui“...o svarbiausia... MYLI SAVO VAIKŲ MAMĄ :):)

Jo tėtis vaikus auklėjo tokiu sakyčiau..“kariniu“ principu: privalai būti tvirtas, privalai būti stiprus, vyrai neverkia, privalai stengtis DAR labiau.. Taip, viskas puiku, bet mano nuomone, dažnai lazda buvo perlenkiama, o smarkiai perlenkta lazda lūžta... Tad labai tikiuosi, kad šis „karinis“ principas mūsų šeimoje bus naudojamas su saiku.. :)

Tėtis: iš kur aš galiu žinot kokie tie kiti tėčiai...(pasipiktina :D.. vaidina labai užsiėmusį - lupa obuolį vaikams, o viduje, matyt, labai įnirtingai mąsto).

Bendro su tėvu... Žmona dažnai mane sulygina su tėvu.. reiškias kažkuo esam panašūs..

•  Trys esminiai dalykai, kuriuos tėtis norėtų perduoti savo vaikams (išmokyti vaikus ko nors)!

Aš: …tegu reiškiasi tėčio fantazija...:)

Tėtis: būti žmogiškiems, visada sugebėti „sugauti mamutą“, mėgti uždirbt pinigus.. ir kad visada turėtų savo nuomonę..

(..o čia neiškentė mūsų vyresnėlis)..  aš tai norėčiau, kad tėtis išmokytų vairuoti, kirsti medžius ir avilius prižiūrėti

Tegu visi tėčiai būna patys pačiausi savo patiems pačiausiems vaikams!!