"Sudie sauskelnėms" Ajanytė sako drąsiai

Kadangi dabar labai aktuali temutė, papasakosime savąją istoriją.

O buvo taip...Ajanos pirmoji pažintis su puoduku buvo 11 mėnesių ir sėdėdavo noriai, ir sisiuką padarydavo. Žinoma, kaip mama džiaugiausi, tačiau neilgai. Pradėjusi vaikščioti nebesėdo ant puoduko ir nenorėjo jo prisileisti. Ir šį reikaliuką atidėjome, o prievarta sodinti, manau, ne geriausia išeitis, dar labiau atgrasins vaikutį ant jo sėstis.  

Kai suėjo pusantrų metukų, bandėme vėl ir sekėsi nelabai kaip. Nesėdėjo dukrytė, nors tu ką. Padėjome jį kambaryje, ji žaisdavo, naudojo kaip kedutę (mūsų puodukas iš triju dalių su muzikėle). Vaikčiodavome be sauskelnių, prisidarydavo ir šlapia vaikščiodavo, o jai nė motais. Na, o aš žinoma, visko prisiskaičiusi, tai viską ir bandžiau. Bet, deja, viskas nesėkmingai.

Ir po šitų bandymų nusprendžiau, kad ji dar nepasiruošusi, nesupranta, kodėl taip, o ne kitaip. Ir tiesiog laukiau, kol parodys ženklą, kad jau ji pasiruošusi šiam žingsniui, tačiau vis tiek jei pasakojau apie puoduko reikaliukus, parodydavau, kad čia reikia daryti ir eidavome kartu, jos nesodindavau.

Ir štai sulaukėme!!! Valio!!!

Grįžus atostogoms į Lietuvą pas močiutę, ištraukėme puoduką ir tiesiog pasakėme - čia darysim sysiuką. Ir pati negalėjau patikėti, jog pati sėdosi ir sėkmingai padarydavo.  

Kitą dieną vaikščiojom jau su kelnaitėmis, vis paklausdavau, ar nenori sysiuko. Po poros dienelių sėkmingai pati prašėsi - ir rimto reikaliuko, ir mažo.

Kelionėje maudavau sauskelnes, nakčiai taip pat, o pietų miegeliui nebe. Po nakties visada sausa atsikeldavo.

Paviešėjusios Lietuvoje, laukė netrumpa kelionė namučio. Kelionėje įsitikinau visiškai, jog mums sauskelnių nebeprireiks. Nors buvome su jomis, kelte, žaisdama žaidimų kambariuose, nepamiršdavo savo reikaliukų ir prašėsi. 

Tačiau šiek tiek nerimavau, nes grįžusios po kelių dienų laukė dar vienas didelis naujas išbandymas - darželis. 

Pasirodo, nebuvo ko nerimauti. Darželyje irgi kuo puikiausiai prašosi į tualetą, nors baiminausi, ar ją supras, kadangi ji tik lietuviškai šneka, o norvegiškai nesupranta. Auklytėms pirmą dieną papasakojau, kaip ji prašosi ir ką sako, ko nors norėdama. Tačiau puikiai mums sekasi, įpusėjo antra savaitė ir jokių avarijų dar neturėjome nei namie, nei darželyje. 

Dar prieš tai buvau svarsčiusi, jog kai eis į darželį, matys kaip kiti vaikučiai daro, sėdi ant puodukų ir Ajanytė pradės sėdėti. O, pasirodo, jog darželyje grupėje visi bendraamžiai vaikučiai su sauskelnėmis. Pasirodo, jog Ajanytė rodo pavyzdį vienintelė visoje grupėje.  

Auklytės buvo nustebusios ir didžiavosi mumis. Kiek įsitikinau, čia jie neskubina vaikučių atpratinti nuo sauskelnių, vaikšto kone iki 4 metukų.

Štai tokia mūsų istorija ir jei kas būtų sakęs, kad šitaip lengvai mums bus, būčiau tikrai nepatikėjusi. Be abejo, visko dar gali būti - ir avarijų, pamiršimų, nespėjimų, bet manau, jau sauskelnių nebeprireiks.

SUDIE SAUSKELNĖMS SAKOM DRĄSIAI! 

Manau, kiekvienam vaikučiui ateina savas laikas. Tėveliams kantrybės, supratimo. O vaikučiams noro draugauti su puodukais.

Ajanytės mama Inga.

Pasidalink mažylio pratinimosi prie puoduko istorija ir laimėk dovaną