Jau nuo pat ryto spirgėjau, kaip norėjau parašyti šį blogą. 2014-10-23, Adomui 9 mėn. ir 24 d. Šiandien įvyko stebuklas! Adomas parodė (pamojavo) ATE-ATE. Šią dieną įtraukiu ir į didžiųjų įvykių sąrašą :)
O dabar nuo pradžių. Mano Adomas iš ties fiziškai stiprus vyrukas. Kaip jau išsiaiškinom, Adomas oficialiai vaikšto ir ne vienas, o į kompaniją dar kokį kibirėlį prigriebia, rankomis prisitraukia prie stalo ir kybo kaip beždžioniukas, mėto kamuolį ir viską, kas papuola po ranka, bet mokytis ramiai sėdėti ir ploti ar ką nors dėlioti - ne jam. Arba išvada kita - nemoku mokyti. Bet rankų aš nenuleidžiu! O šiandien tiesiog jaučiuosi kaip ant sparnų.
Prieš kokį mėnesį užsibrėžiau nuosekliai, ilgai ir nuobodžiai mokyti Adomuką rodyti ATE-ATE, kai ryte atsisveikinam su tėveliu ir šiandien man dar nespėjus paimti jo rankytės ir pamaskatuoti, Adomukas ją žvaliai kilnojo aukštyn žemyn. Atsisveikinimas užtruko ilgiau nei įprastai :) Negalėjome atsidžiaugti ir likusią dieną, tad net išeidami į kitą kambarį sakom ATE-ATE :)
Uch, kaip smagu! :)
jė, pažįstamas jausmas😛~
😀)