Adomukas ir čiulptukas: kaip mes tapome draugais

Suėjus trims nėštumo mėnesiams pradėjau ruošti mažylio kraitelį. Pirkau viską: kas miela, kas gražu, kas mėlyna, kas reikalinga ir kas nereikalinga. Taigi į kraitelį netikėtai įkrito ir čiulptukas: Canpol babies, silikoninis, ortodontinis. Ortodontinis tuo metu skambėjo kaip koks naujas išradimas. Man tai atrodė tiesiog geriausias pasirinkimas

Tiesą sakant, norėjau nupirkti net kelis iš karto, bet, mano nuostabai, mane atkalbėjo pardavėja. Ji sakė, kad pradžioje geriau pabandyčiau vienokį, o jei neims – tada kitokį. O aš tik nusistebėjau: „Kaip gi gali neimti, juk visi kūdikiai auga su čiulptukais!“ Bet paklausiau ir nusipirkau tik tą vieną.

Vėliau, skaitinėdama įvairią literatūrą jau ne tik apie nėštumą, bet ir apie kūdikio priežiūrą, žindymą bei auginimą, vis daugiau ėmiau domėtis čiulptuku. Prisiskaičiusi įvairiausių nuomonių supratau, kad apsisprendimas dėl čiulptuko davimo – tai toks pat amžinas klausimas, kaip Hamleto „Būti ar nebūti“. Visgi nusprendėme neduoti, kad čiulptukas nesutrukdytų susiformuoti tinkamiems žindymo įpročiams ir neišaugtų kreivi dantys. Taigi kraitelio pirkinys taip ir liko neišpakuotas.

Gimus mažyliui, kaip žinia, jau ligoninėje sulaukiame įvairių sveikinimų nuo Pampers, nuo Johnson's baby, nuo Ringuva ir pan. Taigi gavome du tokius sveikinimus: nuo Avent ir nuo Dilrax

Jau trečią savaitę po gimimo Adomuką pradėjo kankinti pilvuko skausmai, taigi mažiukas tapo labai neramus, sunkiai užmigdavo, blogai miegodavo, o prie krūties norėjo kone kas pusvalandį. Jei žįsdamas užmigdavo, tuomet po kokių 10 minučių atsibusdavo, pradėdavo atpylinėti ir vėl reikėdavo iš naujo žindyti (o gal tik čiulpimo poreikį patenkinti...). Bandėme įvairias priemones, kas padėtų mažylį nuraminti. Taigi griebėmės ir čiulptuko! Staigiai išpakavome kraitelio pirkinį, nuplovėme virintu vandeniu, na ir imk, mažyli. O jis tik susiraukė ir tą čiulptuką pliurpt atgal. Dar kartelį. Vėl tas pats. Prisiminusi pardavėjos žodžius staigiai išpakavau čiulptukus – dovanas, nuploviau virintu vandeniu, na ir imk, mažyli. Ir su šiais čiulptukais vėl tas pats. Viena mano pusė džiaugėsi: neima ir nereikia, nebesiūlysiu, o kita gi svarstė: kodėl neima, juk būtų ramesnis. Dar kokią savaitėlę vis bandžiau mažyliui siūlyti čiulptuką, bet ilgiausiai jį burnytėje išlaikydavo 3-5 minutes ir viskas. Prisipažinsiu, kad kelis kartus bandžiau ir savo pienuku patepti, ir saldintu vandenuku, bet šios „raganystės“ neveikė ir mažylis čiulptuko neėmė.

Vieną dieną netikėtai šovė į galvą mintis, kad visi čiulptukai, kuriuos bandėme mažyliui siūlyti buvo silikoniniai, tad nusprendžiau nupirkti ir pabandyti lateksinį.

Šis čiulptukas šešių savaičių Adomukui patiko labiau nei prieš tai buvę, bet ne tiek, kad su juo susidraugautų.

Po visų eksperimentų nuleidau rankas, sudėjau visą čiulptukų kolekciją giliai į stalčių ir pamiršau. Nors mačiau mažiuko poreikį čiulpti, kai jis kiša į burnytę pirštukus ar net visą kumštuką, kai pasigavęs antklodę kiša į burnytę, bet buvau bejėgė. O gal valios pritrūko pratinant prie čiulptuko... Ir jau maniau, kad šios draugystės istorijoje padėtas taškas. O bet tačiau – tai buvo tik kiek nevykęs pirmas dublis.

Taigi antras dublis. Apsilankyme pas gastroenterologę išgirdome patarimą, kad mažylis, norėdamas žįsti kas valandą nori ne tik valgyti, bet ir nusiraminti, o raminimas maistu nėra geras dalykas. Mažylis persivalgo, tai gali būti ir viena iš pilvo skausmų priežasčių. Pateikė palyginimą, kaip mes patys jaučiamės per šventes sėdėdami prie stalo ir nuolat valgydami. Na gal ir tiesa. Taigi bandome rasti kitų nusiraminimo priemonių. Vėl grįžtame prie čiulptuko. Ir čia jau gelbsti močiutės patirtis, kuri, net nežinau kokiais pažadais, bet vis gi įkalbėjo anūką paimti čiulptuką. Po to dar kokią savaitę pati stengiausi vis dažniau pasiūlyti čiulptuką, kol ta draugystė tapo visai nebloga.

Dabar čiulptukas gelbėja, kai reikia apsirengti į lauką be ašarų, netikėtai lauke pabudus ir užsireikus nusiraminimo, einant dienos miegelio. Čiulptukas visiškai netrukdo žindymui, mažylis ir toliau taisyklingai žinda kada nori ir kiek nori.

Taigi, kai jau čiulptukas tapo geras Adomuko draugelis, tuomet nusprendžiau pabandyti ir NUK ortodontinį lateksinį čiulptuką, kuris pritaikytas kūdikio žandikauliui. Neslėpsiu, kad apie NUK sužinojau Mamyčių klube! Visada vertinau vokišką kokybę, be to, kaina yra tikrai prieinama, tad buvo galima leisti sau išbandyti. Mažyliui tiko ir patiko!

Kai jau mažylis įprato prie čiulptuko – ima bet kurį, net ir tuos pirmuosius :) Bet NUK patinka labiausiai: tiek čiulptuko forma, tiek ant čiulptuko esantis Disney paveikslėlis.

Tad tokia netrumpa ta pirmoji Adomuko pažintis su čiulptuku.