Antanukas: 110-tos dienos stebuklas

Šiandien mūsų mažiukas daug gugavo, čiauškėjo sau įprastais garsais „a“, „e“, „o“, „u“ (pastarąjį garsą išmoko tarti klausydamas dvieilio „Uli, uli, uli, Antanukas guli...“ :-) ), garsų sankaupomis „abu“, agu“, „bu“, „eu“, „mam-mam-mam“ ir pan. Kaip ir būtų nieko nuostabaus, juk mažylis guguoja jau nuo 6-tos savo gyvenimo savaitės, bet šiandien mažojo čiauškesys skambėjo kiek kitaip: mane privertė suklusti Antanuko skleidžiamam garsyne atsiradę kažkokie visai nelietuviški gerkliniai „ghh“, „rhh“. Be to, šį keistą gargaliavimą palydėdavo energingas, stiprus, rodos, visu kūnu perteikiamas spiegimas (tiesa, atvaizduoti nuotraukomis ne taip ir lengva, mat vos tik prisiartindavau su fotoaparatu, mažylis įsistebeilydavo į jį). Iš kur tas sugebėjimas tarti tokius sudėtingus garsus? Ta proga pasiskaitinėjau: pasirodo, iš pradžių kūdikiai geba artikuliuoti garsus, kokių nėra ne tik jų gimtojoje, bet ir jokioje gyvoje kalboje; taip pat skirti retas indėnų fonemas, kurių niekas, išskyrus pačius indėnus, neskiria (oho!). Tik ilgainiui jie atsirenka gimtosios kalbos garsus, o visokius kitoniškus, egzotinius „pamiršta“. Įdomu: jei kūdikių garsynas universalus, ar yra kas nors kada nors užfiksavęs visus kūdikių skleidžiamus garsus? Spėju, garsų inventorius išeitų nemenkas!