Šiandien Rikantė pradėjo savo antrąją savaitę valstybiniame darželyje. Jau pamačiusi darželį šaukia, kad nenori į darželį, nori į Žemynos darželį (sesė lanko privatų lauko darželį). Bandau sakyti, kad ją suprantu ir kad ir aš nenoriu ten eiti, nes būtent taip ir jaučiausi. Jei tik galėčiau, tikrai jos ten nevesčiau, bandau įtikinti vaiką bendradarbiauti.
Taigi su tokiomis nuotaikomis einant į darželį, mane trūktelėjo kažkas už liežuvio pasakyti auklėtojai mandagią pastabą dėl penktadienį matytos situacijos (vaikai pusantros valandos žiūrėjo planšetę). Ėmiau ir švelniai, diplomatiškai pasakiau:
- Ar dažnai vaikai tiek daug darželyje žiūri planšetę?
Auklėtoja iškarto atsiprašė, kažkur išlėkė, paskui grįžo ir pasakė, kad eisime su manim trumpam pas direktorę. Nustebusi einu, nes nėra ką daryti, tačiau vis labiau nervinuosi, nes tikrai nebuvau pasirengusi emociškai tokiems dalykams ir "pastovėti už save".
Su direktore likome kabinete vienos. Ši man pasakė, kad auklėtoja skundėsi, jog aš kelias dienas tebuvusi kritikuoju jos darbą. Pasiūlė apžiūrėti kitas grupes, gal man patiks pereiti į kitą grupę.
Pasakiau, kad neturiu laiko lakstyti po kitas grupes, nes man ketvirtadienį jau į darbą, o vaikas ir taip stresuoja.
Tačiau direktorei primygtinai prašant aplankome kitas grupes, visos jos vienodos, nieko stebuklingo aš ten nepamačiau. Papasakojau direktorei apie tikrąją įvykių versiją ir nusijuokiau, kad auklėtoja be reikalo isterikuoja, o pasakyti pastabą ar paklausti yra normalu. Kadangi jau taip su manim elgiamasi, pasakiau ir viską, kas gulėjo ant širdies - kad auklkėtoja vaiko nė nepašnekina, kad neveda į lauką, nors pagal higienos normas privalo (direktorė patvirtino, kad aš teisi). Pažadėjo pasišnekėti.
Grįžome po šios ekskursijos kartu su direktore į mūsų grupę pas auklėtoją. Bandėme kalbėtis trise. Auklėtoja užsiplieskusi šaukė, kad kritikuoju jos darbą, į lauką ji tikrai neis, o dabar jai net kavos negalima išgerti, kol vaikai valgo (nors dėl kavos gėrimo nieko nesakiau, ji pati kuria problemas ir dėl jų ginčijasi). Direktorė puolė raminti auklėtoja, sakydama, kad jos pasikalbėsiančios, viskas bus gerai.
Aš supykau ir pasakiau, kad jeigu mums nepavyks susišnekėti ir vyks tokie cirkai, aš kreipsiuosi aukščiau ir tada maža nepasirodys. Direktorė dar atkakliau ramino aukėltoją.
BET. Palikusi auklėtojai vaiką, sukau ratus apie darželį. Grįžusi atsidariau duris ir žiūriu, kad mano vaikas jau nerėkia kamputyje visą valandą, bet eina apsiimti žaisliuko. Vėl uždariau duris. ŽAIDŽIA. Arba sutapimas, arba auklėtoja pagaliau verkiančią mažylę paėmė ant rankų ir nuramino, o ne ignoravo kaip ligi šiol.
Išvada - mamos, jei norite, kad valstybiniai darželiai prilygtų privatiems, netylėkite, sakykite, kovokite. Juk mūsų vaikų gerovė.
P.S. atleiskite, per tą stresą naujos nuotraukos nepadariau.
Jūsų konkrečiu atveju pritariu, reikia sakyti, kas nepatinka ir ieškoti sprendimų ir kompromisų 😀 bet teisybė dėlei, nereikėtų sakyti kad tai skirtumai tarp privačių ir valstybinių darželių, o tik tarp konkretaus privataus ir konkretaus valstybinio. Mūsų situacija visai kitokia, metus lankėme privatų darželį (pakankamai išgirtą), adaptacija ypač sunki verkė ne tik vaikas, bet ir aš. Lauke būdavo ypač retai (visada būdavo pasiteisinimas: vis naujas vaikas, kuriam reikia adaptuotis, blogas oras), o jei išeidavo tai tik su virvute aplinkui pavedžiodavo. Nuolat rasdavau prilipusius vaikus prie kompiuterio ekrano, maistas atvežtinis ir neįpatingas. Vienintelis pliusas su vaikais maloniai bendraujančios auklėtojos. Perėjome į valstybinį - jau pirmą dieną panoro likti visai dienai, ir dabar eina su noru. Visada eina dieną į lauką ir dažniausiai vakare pasiimu iš lauko(na nebent tikrai prastas oras, tada ir aš nenorėčiau vaiko vest), daugybė edukacinių užsiėmimų, labai vaikas ir maistu patenkintas. Tiesa filmukų kartais pasižiūri, bet tai susiję su tam tikra tema, kurios jie mokosi ir žiūri ne per mažyti ekraną aplipę, o kaip kino teatre gražiai susodinti per projektorių ant didžiulio ištraukiamo ekrano. Ir kart nuo karto aš nematau nieko blogo, svarbu ne kasdien ir ne bet ką 😀 Tad mano patirtis visai kitokia.
Pritariu ir palaikau😀
ačiū
Na tikrai, skaitau ir baisu darosi. Patikėkit, tikrai ne visi tie valstybiniai darželiai baisūs. Yra ten gerų dalykų ir nemažai. Čia jau , kaip matosi, problema ne darželyje, bet žmoguje. Nėra jokio noro padėti naujai atėjusiam vaikučiui, nėra meilės savo darbui, ir aplamai, kultūros ir tolerancijos stoka.
Ir teisingai padarėte, kad pasakėt tai, kas jums atrodo. Turi tėvai teisę sakyti tai kas jiems atrodo blogai.
Sėkmės Jums ir mažylei.