Puikūs patarimai kiekvienai mamai ir tėčiui, tiesiog įsiklausykime į juos. Konsultuoja Neurolingvistinio programavimo konsultantė (NLP) Linga Švanienė.
Visi tėveliai ir mamytės stengiasi būti gerais tėvais. Paprastai savo atžalas auklėjame nesąmoningai pakartodami savo tėvų, auklėjusių mus, stilių. Jei patys gaudavome pipirų, jų negailime ir saviems neklaužadoms. O jei vaikystė buvo pakankamai saldi, mus suprasdavo, palaikydavo ir girdavo, tai panašiai elgiamės ir mes.
Skatinantys ir kontroliuojantys tėvai
Ar žinote, kad visi tėvai pagal savo auklėjimo stilių gali būti skirstomi į dvi grupes: skatinančius ir kontroliuojančius. Skatinantieji tėvai stengiasi savo vaikams būti suprantančiais, priimančiais, ir palaikančiais draugais. Kontroliuojantys tėvai elgiasi tarytum būtų vadovai, reguliuotojai, teisėjai, baudėjai, antstoliai ar kritikai.
Kaip manote, kurios grupės tėvų auklėjimo būdas yra geresnis? Galbūt sakysite, kad skatinantys tėvai sudaro savo vaikams geresnes sąlygas augimui ir vystymuisi? Neskubėkim su atsakymu, nes kiekvienas auklėjimo būdas turi tiek teigiamų, tiek neigiamų bruožų, priklausomai nuo... auklėjamųjų metodų pasireiškimo intensyvumo. Tiek cukraus, tiek pipirų auklėjime gali būti per daug.
Kai per daug cukraus
Peržvelkim kiekvieno auklėjimo stiliaus pliusus ir minusus. Tėveliai, skatinantys vaikus imtis iniciatyvos, rūpinasi jų vystymusi, padeda vaikams tada, kai šiems reikalinga pagalba, palaiko emociškai, negaili pagyrimų. Jie tiki mažo žmogaus sėkme. Tokie tėvai mielai liečiasi prie vaiko: glosto, pritariamai plekšnoja per petį, glaudžia prie savęs. Santykiuose tarp kartų vyrauja pagarba, pasitikėjimas, atvirumas.
Skatinantys tėvai savo atžalas ragina: „Bandyk, tau būtinai pavyks!” Jie tarytum sako savo vaikui: “Imk! Prašyk! Mėgaukis! Pasaulis nuostabus! Tu gali viską! Gyvenk!“
Tačiau pridėkime daugiau saldumo ir vietoj skanaus gėrimo turėsim cukraus sirupą. Perdėtai besirūpinantys savo vaikais tėveliai sprendžia už vaikus, kas jiems geriau, stengiasi padaryti net tai, ką vaikas pats sėkmingai galėtų atlikti. Tokiu būdu jie neleidžia pasireikšti mažo žmogaus iniciatyvai. Galimas dalykas, kad tokie tėvai netiki savo vaikų sugebėjimu susitvarkyti su iškilusiais rūpesčiais patiems.
Taip jie įsivaizduoja, kad saugo vaiką nuo nelaimių. Tarytum sako: „Nesipriešink, aš tave išgelbėsiu!”
Kai per daug pipirų
Kita vertus, kontroliuojančių tėvų nurodymai gali išreikšti nuoširdžią pagalbą vaikui, rūpinimąsi jo režimu, sveikata ir gerove. Jie gali būti griežti, bet nuoseklūs, tiksliai nubrėžiantys vaikui jo veiksmų ribas. Vietoje ir laiku pasakytas kritiškas žodis gali būti konstruktyvus: „Padarei klaidą - ištaisyk!“
Tačiau padauginus pipirų, sriuba tampa nevalgoma. Be galo ir be krašto kontroliuojantis vaiko veiksmus tėvas ignoruoja jo gabumus ir pasiekimus, mato tik neigiamus dalykus: „Tu vėl padarei klaidą! Žioplys! Iš tavęs nieko gero neišeis!“ Tokiu būdu jis griauna vaiko pasitikėjimą savimi. Tokie pasakymai kaip „Skystablauzdis! Nevykėlis! Tau nieko negalima patikėti!“ griauna mažo žmogaus savivertę, didina bejėgiškumo jausmą. Kontroliuojantys tėvai apkrauna vaikus draudimais, nevengia taikyti bausmes.
Svarbu – nebijoti klaidų ir iš jų mokytis
Čia išvardinau pagrindinius auklėjimo tipus, o gyvenimas yra margas kaip genys ir paprastai į rėmus netelpa. Todėl linkiu Mamytėms būti kūrybingoms, lanksčioms ir išmintingoms. Ilgainiui tapsite puikiomis šeimininkėmis ne tik namų, bet ir vaikų auklėjimo virtuvėje. Svarbu nebijoti klaidų ir iš jų mokytis.
Ko daugiau - "cukraus ar pipirų" jūsų šeimoje? :)
