Apie šaunų tėtį. Vyriški ,,rankdarbiai".

Mūsų tėvelis tikrai vienas tų, kuriuos drąsiai galima vadinti ,,visų galų meistreliu" :). Kodėl? Taigi pradėsiu apie viską nuo pradžių...

Mūsų bendro gyvenimo pradžia prasidėjo nuo būsto remonto bei automobilio, kurį gana dažnai tekdavo taisyti. Tada jau žinojau, kad automobilio ,,bėdos" jam nėra ,,misija neįmanoma", santechniniai reikalai įkandami, o plytelių, tapetų klijavimas bei lubų dažymas - naujas, bet smagus išbandymas.

Remontas, nors ir kuklus, buvo padarytas gana neblogai. Tuomet, matyt, pagavo ūpas ir ne už ilgo sode pradėjo ,,dygti" naujas lauko tualetas, šiltnamis, po to pavėsinė.

Na jis nėra statybininkas, elektrikas, suvirintojas, santechnikas, apdailininkas ar pan. Todėl labai stebėjausi, kai ryžosi imtis elektros vedžiojimo darbų namuose, betonavimo, tinkavimo, lubų kabinimo bei visokios santechnikos montavimo ir net suvirinimo darbų... Turbūt tokie darbai jo negąsdina, nes kai kuriuos jų  yra išbandęs dar paauglystėje, padėdamas tėčiui namuose ir prie jų.  O dabar, jei ko gerai nežino ar nemoka, daug skaito, domisi, klausia pažįstamų ir džiugina mus pamažu gražėjančiu būstu.

Pabūna jis ir mokytoju jau mokyklą įpusėjusiam sūnui. Randu kartkartėm vakarais abu palinkusius prie matematikos ar anglų kalbos vadovėlio ar padedantį susidraugauti sūnui su pjūkleliu, laideliais ir lemputėmis.

O kartais randu beplušantį prie kokio išardyto įrankio ar daikto, beieškantį gedimo priežasties. Taip jau kelis kartus ir skalbyklė buvo išardyta, o paskui surinkta atgal, suradus ir pakeitus keletą sugedusių dalių… O kartą kažkokiam kempinge bandėme pasigamint vakarienę ant savo elektrinės viryklėlės… bet staiga lyg blykstelėjo ir dingo elektra… Kaltininkė staigiai buvo išardyta ir, turimais  gal ir nevisai tinkamais įrankiais, pataisyta. Nedrąsiai jungėme vėl į elektros lizdą. Viryklė veikė, nors  ir ne visu galingumu, o šeima neliko be vakarienės.   

O aš ir vėl stebiuosi, kaip jam taip pavyksta, gi ne remontininko studijas baigė. Bet taip jau turbūt  būna su visų galų meistrais...

Ilgą laiką maniau, kad bent jau popieriaus darbai – mano sritis, kaip siuvimas, mezgimas ir pan. Bet, pasirodo, klydau. Vieną vakarą, kai sūnus dar lankė darželį, ko gero ilgėliau užtrukau darbe (dabar jau gerai nepamenu) ir visai buvau pamiršusi, kad kitą dieną sūnaus  darželyje laukia ,,Žibintų” diena… Grįžusi namo, radau iš traškučių dėžutės padarytą štai ką:

Prie kalėdinių rūbų  ruošimo sūnui tėtis taip pat pridėdavo savo rankas. Gaila, kad tik šalmas nuotraukoj teišlikęs, kurį po vaidinimo mažoji ,,nusavino”:

Visai neseniai dukrytei labai prisireikė priekabos mašinytei. Tėvelis, pasitelkęs greitąją fantaziją, rado greitą sprendimą ir nudžiugino mažąją vairuotoją.

Gaila, kad  nuotraukų nėra išlikusių, kur būtų įamžinti tėčio nuveikti rimtesni darbai (net ir sodo nebeturime, kur būtų galima pavėsinę, vaikų žaidimo aikštelę bufotografuoti),  tad griebiuosi fotoaparato ir bandau įamžinti visus bent kiek rimtesnius darbus, kurių per porą paskutinių savaičių ėmėsi tėtis, grįžęs po darbo ar savaitgalį.

Glaistė langų nišas ir vieną vakarą pagamino vaikų ,,užsisakytą” vakarienę (makaronus su padažu ir sūriu).

Įbetonavo tvoros stulpus, kuriuos jau apžiūrėt ir įvertint spėjo mažoji menininkė.

Ėmėsi taisyti dukrytės nebeveikiantį mylimą garvežiuką (pasirodo, sugedo garsiakalbis, tad teks ieškoti naujo).

Kol tėtis ieškojo gedimo, mažoji prisiminė,kad yra ir daugiau nepataisytų daiktų (duplo garvežiukas nebenori važiuoti ir šviestuvo žmogutis įskilęs ties rankutėmis– reikia suklijuoti). Spėjau nufotografuoti benešančią ir puoliau gelbėti šviestuvo, kad jam visai prastai nepasibaigtų.

Šie daiktai kolkas liko nesutaisyti, nes pagalbos ranką teko ištiesti sūnaus dviračiui - ,,nebepersimeta pavaros”.

 Dar tėtis parnešė mano prašytą daiktams sukrauti dėžę… 

Ji man pasirodė gerokai per didelė, tad ėmiau puoselėti mintį, kaip ši dėžė pavirs namuku dukrytės žaidimams. Bet... dėžė atsidūrė tėčio rankose

ir dukrytės rankose (ant laivo priekio atsirado mane labai nudžiuginęs piešinys – žmogutis su visom tvarkingai nupieštom kūno dalim – pirmas kartas, kai  nieko netrūksta).

Ir dėžė pavirto puikiu žaidimų objektu!  Pirmadienį vyko plaukimas, vairavimas kartu su broliu, piešimas ant laivo borto apskritimų, o vakar – žvejyba.

Man smalsu jau nuo ryto... kažin kokį žaidimą su laivu vaikai sugalvos šiandien?

Dabar mes visi labia laukiame  tėčio atostogų. O mažoji dukrytė kas rytą pabunda su klausimu ,, Ar tėtis namie?”. Tada seka klausimas ,,Kodėl?”, po to ,,Kada pareis iš darbo?”… ir taip kas rytą. Greičiau jos ateitų ir leistų mums pasidžiaugti tėčio buvimu kartu.

Toks tad  šaunus mūsų tėvelis ir keletas nuotraukose įamžintų jo vyriškų ,,rankdarbių”. Manau, kad ir per atostogas jis mus  stebins savo darbais, nes atostogų sąraše jau ne tik vasaros malonumai, bet ir laukiančios vyriškų rankų būsimų laiptų pakopos… :)