MK paskelbtas projektas „Geriausias tėtis pasaulyje“ mane gerokai sudomino. Mane, bet ne mano vyrą... Iš pradžių jis gan kategoriškai atmetė galimybę dalyvauti projekte, bet po kiek laiko pasiteiravus dar ir dar kartą, jis mano prašymui pasidalyti mintimis pasidavė. Tik pats apie save rašyti nepanoro: sako, negi girsiesi, o ir peikti savęs nesinori... Taigi labai džiaugiuosi galėdama aprašyti savo sūnelio tėtį – Marių.
Rengimasis būti tėčiu
Mūsų tėtis augina pirmagimį Antaną, kuriam dabar 7 mėnesiai. Pirmagimio susilaukė gana vėlai, plačiai perkopęs trisdešimties slenkstį. Sako, būdamas jaunesnis, dažnokai pasvajodavęs apie tėvystę, bet tapti tėčiu jam vis rodėsi pernelyg atsakingas žingsnis. Na, sako, „gal nesu toks neatsakingas, tiesiog iš pradžių norėjosi pasikloti pamatą po kojomis – kaip sakoma, pasistatyti namą, pasodinti medį – ir tik tada susilaukti ir auginti vaiką“. Bedraugaudami įsigijom būstą, palangėje pasisodinom jazminą, o dėl vaikelio nusprendėme, kad jis į mūsų šeimą pasibels tada, kada bus lemta. Ir ilgainiui pasibeldė. Žinią, kad laukiuosi, vyrui pranešiau telefonu: kai tik gavau patvirtinimą iš gydytojos, neiškenčiau ir eidama gatve jam paskambinau. Tuo metu jis dirbo, bet naujieną priėmė džiugiai. Kaip pats teigia, tą akimirką širdyje praūžė įvairialypių jausmų uraganas: džiaugsmas, netgi euforija, bet kartu ir nerimas, nes gerai nesupranti, kas laukia. Negana to, mano praneštos naujienos realumu įsitikinęs tik tada, kai namo grįžau po pažastim nešina „Nėščiosios vadovu“.
Abejonių dėl to, ar mano vyras bus geras tėtis, niekada nekilo, mat jis iškart rasdavo (ir teberanda) kalbą su mažais vaikais: mažieji netrunka prie jo prilipti lyg bitės prie medaus. Šitos savybės aš jam, tiesą sakant, netgi šiek tiek pavydžiu... Be to, kol draugavome, jis vis pasvajodavo, kad jei susilauktų vaikų, taptų jų mokytoju: išmokytų juos groti ir muzikuotų su jais kartu (muzika yra viena didžiausių mano vyro gyvenimo aistrų). Šią svajonę jis tebeaudžia iki šiol.
Keturiasdešimt nėštumo savaičių su vyru įveikėm lengvu žingsniu: nė karto manęs nesupykino, nuotaikų pokyčiai nebuvo drastiški (tam linksėdamas antrina ir vyras), neturėjau specialių įgeidžių (na, išskyrus saldumynų, bet jų su kaupu prisipirkdavau ir pati, vyro neprašydavau... :-) ), dirbau iki aštuntojo nėštumo mėnesio, tad vyras sako, kad mane nėščią išgyventi buvo gana paprasta. Vakarais, po darbų, išsitiesdavom ant lovos, įvertindavom, kiek mūsų paširdukas paaugęs, stebėdavom, ką jis veikia: vyras braukdavo pirštu ir „gaudydavo“ mažylio judesius, prigludęs prie pilvo pasiklausydavo, tyliai sau panosėje paniurnėdavo, lyg verdamas mažajam slapčiausias paslaptis, paniūniuodavo. Nenuostabu, kad dabar sūnelį labiausiai ramina mudviejų su vyru dainuojamos melodijos...
Tapsmas tėčiu
Pasak mano vyro, tėvystės jausmą jis stengęsis brandinti visą nėštumo laikotarpį, bet pirmasis realus tėvystės pojūtis užgimęs kartu su pirmuoju sūnelio riksmu. Kaip pats tvirtina, dalyvavimas gimdyme jam buvo jausmingiausias ir reikšmingiausias įvykis gyvenime. Iš pradžių dalyvauti gimdyme neplanavęs, bet sąrėmiams įsisiūbavus ir mano paprašytas, atskubėjo į ligoninę. Sakosi skausmą tvėręs su manimi kartu ir nekantriai laukęs mažylio pasirodymo akimirkos. Išgirdus pirmąjį sūnelio riksmą, akyse susikaupė vyriškai santūrios ašaros. Vos tik pažvelgęs į sūnų, balsiai šyptelėjo: „kokie ilgi pirštai: galės groti...“.
„Kiekvieną dieną atrandu vis naujų tėvystės atspalvių“ – sako mano sūnaus tėtis. „Pirmiausia tėvystė man – pareiga ir didžiulė atsakomybė. Jaučiu pareigą užauginti dorą, atsakingą ir motyvuotą žmogų. Būsiu (ir esu) mylintis tėtis, bet, kai reikia, griežtas. Manau, vaikui svarbu jausti ribas, išmokti tam tikrų taisyklių, disciplinos. Disciplinuotoje aplinkoje užaugau ir pats, už tai gerbiu savo tėvus. Antra, tėvystė man – mokymasis peržengti save, t.y. vaiko poreikius iškelti į pirmą vietą, skirti jam laiko tiek, kiek reikia, sugebėti, įsisukus į darbų ratą, stabtelti ir išklausyti savo vaiką. Juk pirmieji sūnaus kūdikystės mėnesiai netruko prabėgti – nepamatysim, kaip prasliuogs ir jo vaikystė... Be to, būdamas tėtis mokausi būti kantrus. Tik tapęs tėčiu supratau, kad manieji kantrybės ištekliai kur kas gausesni, nei tikėjausi, nors ne tokie gausūs kaip mano žmonos... (šypteli) Trečia, tėvystė suteikė man galimybę pažvelgti į pasaulį kitaip – kūdikio akimis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau bežaidęs ant grindų, gulėjęs ir spoksojęs į lubas ar rėpliojęs keturiomis, o augindamas vaiką gali ir išbandai viską!“
Ir išties, mano vyras stengiasi kuo daugiau skirti mums laiko, kai gali, visada važiuoja į lauką su mažyliu pasivažinėti, kartkartėmis leidžia man pailsėti, pats pasisiūlydamas prižiūrėti sūnelį, nors įprastai mažylio priežiūrą, kaip ir pagrindinius buities darbus, perleidžia man – sako, aš kur kas geriau susitvarkanti. Tiesa, savo sūnui suteikėm vyro tėčio (mano uošvio) vardą. Nors šiuo klausimu jokių prietarų nepaisom, vyras paatvirauja, kad būtų šaunu, jei mūsų sūnus ne tik vardu, bet ir būdo bruožais – darbštumu, santūrumu, racionalumu – primintų senelį. Paklaustas, kokius tris esminius dalykus norėtų perduoti savo vaikams, kiek pagalvojęs ištaria: „norėtųsi perteikti meilę muzikai, atsidavimą šeimai ir gyvenimo džiaugsmą.“
