Šįkart norėčiau pakalbėti tokia tema – Ar įmanoma likti draugais po skyrybų? Atrodo, viskas - pasakei ATE ir pasukam skirtingas keliais, bet išgirsti frazę „Likim draugais?“.
Ar įmanoma bendrauti su buvusiu vyru kaip su draugu? Paskambinti, paklausti, kaip sekasi? Pakviesti išgerti kavos ir „draugiškai“ paplepėti? O ar toks bendravimas būtų tikrai nuoširdus?
Aš manau, kad tokia draugystė įmanoma būtų tik abipusiu susitarimu dėl skyrybų. Bet, ko gero, retai kada taip būna.
Atrodo, liko nuoskaudų, daug ašarų pralieta ir atvirai kalbėtis būtų sunku, o ir temų kalbėjimui atrasti nelengva, nes asmeninio gyvenimo tema nėra ta, kurią būtų malonu aptarti. Gerai, jeigu sekasi ir gali užrietusi nosytę pasigirti, o jeigu ne?
Kaip išklausyti, jeigu buvusiai antrai pusei sekasi kur kas geriau? Galima tik pasidžiaugti, nuryjant pavydo seilę. Bent jau man būtų tikrai taip.
Kartu išgyvenus netrumpą laiką atsiranda daugybė panašumų, bendrų pomėgių. Atrodo, būdami draugais galėtumėte tuo užsiimti – eiti į kiną, mėgstamo atlikėjo koncertą, žvejoti ar dar kažkur. Bet visgi, kaip žinoti tą draugystės ribą?
Moterims dažniausiai būdinga, kad jei ir vėl viskas gražu gal pavyks atgaivinti buvusius santykius (ne visoms žinoma). O gal ir vėl padraugavus, „pailsėjus“ vienas nuo kito meilė sugrįžtų vėl tokia pat kaip buvo pačioje jūsų meilės istorijos pradžioje…
Smagu pasvajoti, bet realybė kur kas kartesnė… Sugrįžti, atleidi, pasidžiaugi laime… ir vėl tas pats. Skyrybos, ašaros. Kalbu iš savo patirties. Menkos, bet vis tiek patirties. To paties vyro – mano dukros tėčio, buvau palikta jau tiek kartų, kad net pačiai sunku suskaičiuoti būtų. Išsiskirdavom, pabūdavom draugais, tuomet vėl jam grįždavo meilė man ir vaikui (tuo metu nėščia buvau), po kelių savaičių vėl skyrybos ir ašarota pagalvė.
Su savo "ex" nenoriu jokių draugysčių, mūsų išsiskyrimas man buvo labai skaudus, bet praėjo. Draugystės nenoriu ne todėl, kad manyčiau, jog tarp vyro ir moters draugystė neįmanoma, o todėl, kad aš ir be jo turiu pakankamai daug draugų.
O ką jūs manote šia tema?
as nenoreciau bendrauti,visai ,skyrybos juk ir reiskia issiskyrima
kazkada ir as vyro paklausiau,kas butu jeigu .... tai jis pasake,kad nenoretu bendrauti,nes jam butu sunku ir skaudu su manimi bendrauti.... o as atvirksciai,man atrodo,kad as noreciau bent jau kiek imanoma graziau bendraut,,,,
as tai su savo buvusiu vaikinu stengiuosi niekada nesusitikt kad ir gatveje. man tai jau yra praeitis ir nenoriu su ja turet nieko bendro 😀
ziurint kokios tos skyrybos.......... kiek zinau tavo istorija, tai tik neapykanta jausciau...☹ kokia gali but draugyste... o kai zmones pragyvena isiskiria tiesiog abieju sutarimu (juk ir taip buna) tada taip... galu gale, jei tevas buvo pilnaveris tevas, tai ir ateiti bendraus su vaiku. taip ir mama buna priversta palaikyti rysius su buvusiuoju... daug niuancu yra. priklauso nuo konkrecios situacijos............ as galvoju, jei taip butu, kad pamilciau kita ir gyvenciau drauge, su buvusiuoju bendrauti vaiko klausimais nebutu ribu. bet draugas jis man nebutu............ koks gali buti draugas, jei mane nuvyle skaudino, o as buvau priversta silumos ieskoti kitur..
nu aš tikrai nesugebėčiau taip bendrauti po skyrybų...
oj nezinau ar bendrautume kaip draugai, manau sunku butu, bent jau pradzioje😀
kartais poros negali buti sutuoktiniais,bet gali buti gerais draugais
as su savo pirmo sunaus tevu dabar bendrauju kaip su draugu.tikrai buna ,kad be progos pasiskambinam,pasnekam apie viska.bet is pradziu kai issiskyrem kokius du metus isvis stengiausi nebendraut,kai jis ateidavo pas vaika,as iseidavau ir pan.nezinau kas pasikeite,viena diena supratome,kad mes esame kaip geri draugai,nebeliko jokiu nuoskaudu.aisku pasitaiko ir nesutarimu,taciau dazniausiai del vaiko auklejimo,jam norisi vienaip man kitaip.
Manau, kad neįmanoma.Juk skyreisi todėkl ,kad nepatiko kažkokios savybės, gyvenimo būdas ir pan. O dabar, tipo, viskas gerai. Tik save apgaudinėsi. Aišku, kaip yra vaikai, niekas neuždraus jam bendrauti su vaikais.Tuo pačiu r su tavim.Bet kad draugais?Nea. Ir ,iš viso, aš neįsivaizduoju, kaip su buvusiaisiais galima likti draugais.Tik pažįstamais, daugiau nieko. 😛
Pazystu poru, kurios issiskyrusios puikiai sutaria, net ir su antrom pusem dabar ir visvien graziai bendrauja. Prancuziskos skyrybos 😀 As uz, manau, tikrai imanoma. Aisku, viskas dar ir nuo skyrybu priklauso, jei sauksteliais keleta metu per teismus dalinosi, tai anokia cia draugyste gali buti... O siaip tai juokinga, kai kartu pragyvene kad ir keleta metu, vienoj lovoj miegoje, vaikus kartu gimde, gatvej susitike nesisveikina ir atseit nepazysta vienas kito...
na ex draugai kas kitka,nei vaiko tevas
Siaip kazkaip pagalvojus pritariu Raimondai...bet vasu ex vaikinais nebendrauju visiskai...nei bendros kalbos,nei nuoskaudos,nes pati palikau...o draugais niekada nesiuliau likti,nes manau tai neimanoma
oi nezinau man taip niekad nebuvo,tikiuosi ir nebus bet ar imanoma draugais but juk vistiek nuoskada tai yra bet noreciau kad betn su vaikais rysi palaikytu😀
Ką apskritai reiškia būti draugais?Išklausyti ir išmokti neteisti ex naujų partnerių,nesikišti o ex gyvenimą..Manau tam reikia laiko.Galima pasiskambinti,kavos išgerti kodėl gi ne,bet draugyste aš manau NE.Po skyrybų moteris dažniausia papuola į saviapgaulės pinkles,priisminimus ir .t.t. o bereikalo.Žmonės nesikeičia...