Aš kaifuoju nuo savo gyvenimo

Sveikos, senokai jau berašiau, bet kad tiesiog nėra kada.

Tiek daug visko susidėjo, ruošiamės Gustės krikšto mamos vestuvėms, renkamės sukneles su Gustyte, ruošiame kalbas, laikraštukus ir visokias smulkmenėles, kurios vis tiek atima nemažai laiko. Gustytė turėtų nešti prie altoriaus žiedus, o aš kadangi esu tikrų tikriausia piršlė (supažindinau jaunuosius), tai manęs laukia daugybė atsakingų darbų.

Byla dėl alimentų jau vakar turėjo pasiekti teismą ir dabar beliko tik laukti. Surogatinis tyli, nekvaršina man galvos. Labai džiaugiuosi kol kas advokate, tokia moterėlė "kieta", kad atrodo pakliuvau būtent pas tą, kurią ir reikia. Žinoma, ir taip aišku, kad laimėsiu ir gausiu viską, ko tik norėsiu (aš esu Avinas, kitaip būti ir negali, savo tikslus visus pasieksiu), todėl kaip ir visuomet einu užrietusi nosį į viršų ir su šypsena, tegul visi žino, kad šita mamytė - ne iš piršto laužta :)

Visai neseniai kalbėjau su drauge, kuri taip pat yra vieniša mama, ir ji manęs klausė, kaip man taip pavyksta, kad žmonės negaili manęs, arba neapšneka, nesklinda jokios kalbos apie mane mūsų mažame miestelyje, kodėl aš nuėjus į polikliniką, seniūniją ar dar kokią įstaigą nesu kokia vargšė moterėlė ir manęs negali "stumdyti" visi, kas netingi.

Nes draugė jaučiasi būtent taip - atstumta visuomenės, merga su vaiku ir niekam tikusi. Tam yra tiesiog labai paprastas paaiškinimas: aš esu asmenybė, gerbkite mane, nes nuo pesimistų žmonių man tiesiog darosi bloga. Man labai patinka tas posakis "Šypsokitės, nes tai nervina lietuvius". Aš taip ir darau.

Šiuo metu esu įsimylėjusi iki ausų - turiu patį nuostabiausią vaiką ir svarbiausia - esu laiminga.

Mes su Gustyte visur kartu, visi mano draugai ją tiesiog dievina. Tik kol kas vieną kelionę su Gustės krikšto mama planuojame be mūsų "bendro vaiko", kaip ji vadina :) Norime kovo pradžioje savaitgaliui skristi į Paryžių. Aš jau net naktimis sapnuoju, kaip stoviu prie Eifelio bokšto :) Tikiuosi, pavyks gauti tuos pigius bilietus ir įdomiai praleisti savaitgalį meilės mieste.

Toks jausmas mane kamuoja, kad už tas kančias, kurių visgi neišvengiau savo dar trumpame gyvenime, už tas ašaras, kurias išliejau, dabar atsiimu su kaupu. Šių metų horoskopas sakė, kad galvoje kirbės daugybė minčių, taip ir yra, atrodo, paroje man per mažai valandų, kad viską suspėčiau padaryt ir apgalvoti.

Dar kartelį pasikartosiu, mamytės, aš kaifuoju nuo savo gyvenimo!!!!

O štai pasigrožėkite mano burbuliuku ;)

Tikiuosi, spėjote manęs pasiilgti :D

Giedrė