ASTOS blogas: Tarp miesto ir kaimo

Nors temą buvau suplanavusi jau seniai, ji netikėtai bus susijusi su Evelinos paskutine blogo tema. Apie tai, ką galima rasti mūsų šaldytuvuose.

Pradėsiu iš toliau – su vyru esame kilę iš nedidelių kaimų, po mokyklos baigimo iškeliavę į Vilnių ir čia, didžiausiame Lietuvos mieste, kuriantys savo šeimos gyvenimą. Kadangi kaimai nuo Vilniaus tik už 60 km, tai praktiškai kiekvieną savaitgalį ten ir praleidžiame.

Poilsį, gamtos malonumus, bendravimą su šeima deriname su kaimiškais darbais ir turime iš to daug naudos. Pagelbėjant tėvams dirbti įvairius darbus ilsisi miesto ir darbų išvarginta galva, sustiprėji fiziškai, kvėpuoji grynu oru – juk kaimai įsikūrę toliau nuo kelių, apsupti Dzūkijos pušynų.

Na, ir maloniausia dalis, kuria mėgaujamės ištisus metus – kaimiški maisto produktai. Natūralūs, pačių auginti ir visai kitokio skonio, negu parduotuvėje.

Skaičiuoju, kad kelionė į kaimą su šeima mums atsiperka – ne tik gerai praleidžiame laiką, pagelbėjame tėvams, bet ir maisto produktų atsivežame visai savaitei, kurių kaina viršija automobilio degalams išleistus pinigus.

Vasarą mažai ką ir perkame parduotuvėje, žiemą – daugiau, bet ir iš kaimo turime ko parsivežti. Štai paskutinio savaitgalio gėrybės, kurios papildė mūsų šaldytuvą: pienas, rūgpienis, grietinė, sviestas, varškė, saldaus pieno sūris, bulvės, morkos, kopūstai, česnakai, svogūnai, rauginti agurkai, rauginti kopūstai, kiaušiniai, obuoliai, uogienė, kiaulienos šonkauliukai, faršas, rūkyta nugarinė, rūkytas kumpis.

Gal kažką ir praleidau, kartais vieno atsivežame daugiau, kito – mažiau, kartais vietoje uogienės keliauja marinuot grybai ir kiti asortimento pakeitimai įvyksta. Vis dėlto pamėginau paskaičiuoti, kiek man kainuotų šie produktai, jeigu juos pirkčiau prekybos centre – ogi maždaug 117,46 Lt.

Skaičiavau „Maxima“ el.parduotuvėje, kur ir šiaip perkame maistą. Ėmiau maždaug tuos produktų kiekius, kuriuos šį savaitgalį parsivežiau ir tų prekės ženklų, kuriuos įprastai perkame, kai į kaimą nevažiuojame, pavyzdžiui, žiemą, kai itin šalta ar keliai prastai išvalyti.

Taigi, suma susidaro iš tiesų nemaža. Jau nekalbu apie tai, kaip skiriasi maisto kokybė. Štai mėsos beveik neperkame – valgome kaimišką vištieną iš anytos, kiaulieną – iš mano tėvų. Jie augina be jokių ten pašarų priedų, senoviškai – savi grūdai, bulvės, vasarą žolė ir kt.

Kai perkame prekybos centre, net nesidairome į ekologiškus produktus ar rūkytus kumpius – nei įpirksime, nei skonis bus toks geras kaip kaimiškų.

Meniu planuoju pagal tai, ką atsivežėme iš kaimo, nusiperku trūkstamus produktus. Pusfabrikačių neperkame – ir taupiau, ir sveikiau.

Taigi kaime prisidedame prie kaimiškų darbų – sėjame daržoves, ravime, padedame tėvams ir šieną sutvarkyti, ir bulves nukasti, bet lieka laiko ir poilsiui, o gėrybėmis džiaugiamės visus metus.

Dar lekiame uogauti, grybauti, žvejoti – net tik nauda, bet ir malonumas. Gražu žiūrėti, kaip vaikas uogas pats skabo, renkasi ir į puodelį, kad darželyje draugus pavaišintų – prie jo pusė puodelio pridedu savo litrą ir nešame.

Pijus irgi sveikesnis ir gudresnis auga kaimo dėka. Visus kaimo darbus žino, gyvuliukus pažįsta ir draugams darželyje pasakoja. Net kai buvome įsisukę į ligų kamuolį – savaitė darželyje, dvi namie – gydytoja patarė pabūti kaime. Dvi savaitės kaime ir vaikas sveikas – nesirgo visą likusį rudenį ir žiemą, o visokie geriami vitaminai neapsaugojo taip nuo ligų. Pasilikti kaime savaitėlei – jo itin mėgstamas dalykas.

Štai taip mes ir gyvenam – tarp miesto ir kaimo.

Nuotr. mėgstamas desertas - kepti obuoliai ir mūsų avietynas.

Gero savaitgalio

Asta