Atėnės namelis

Sveikos, mielosios mamytės. Noriu pasidalinti savo darbeliu. Ilgai svajojau apie jaukų kampelį savo mažylei. Galvoje kirbėjo mintis apie namelį, tik nesinorėjo pirkti sintetinės palapinės ar plastmasinės būdelės.

Ką gi, pagrindinė  mintis tokia - nebrangiai, gražiai ir linksmai.

Pradedam. Važiuojam į parduotuvę ieškoti didelės kartoninės dėžės (ačiū simpatiškiems ir kantriems Klaipėdos Senukų konsultantams) ir lipnios plėvelės. Žinoma, reikia visko daug daugiau, bet išsiversim su namuose esančiais tapetų likučiais, spalvotu popierium, žurnalų iškarpomis, sausais klijais, lipnia juostele. Tai tiek. Jau viskas, ko reikia, surinkta.

Kimbam į darbą. Sutvirtinam dėžę, išpjaunam duris, langelius. Klijuojam. Pritvirtinam stogą. Hm, šiam darbeliui teko paprašyti tėčio pagalbos. Puošiam. Štai namelis ir baigtas! Tiesa, dar iki šiol taip ir nepabaigtas. O gal niekada ir nebus. Nes vis kyla minčių mintelių. Dar ir gėlytės po langais ne visos pasodintos, ir katinukas prie durų nesiglausto, o kaip gi namas be iškabos, kviečiančios apsilankyti? Tobulėjimui ribų nėra.

Žinot, kas nuostabiausia? Ne namas, ne tai, kad mano Atėnėlė labai mėgsta jame, už, šalia ir po (!!!) juo žaisti, ne namelyje apgyvendintos visos lėlės, zuikis, kaladėlės ir visi žaislai, kurie iki šiol neatrado savo vietos, o pats darbo procesas.

Vos metukų sulaukusi mažylė nuoširdžiai džiaugėsi kiekvienu nauju langeliu, priklijuotu popieriaus lapeliu, gėlyte, nenuilsdama sukiojosi aplinkui vis nugriebdama žirkles, peiliukus, klijus... Tos kelios dienos, kuomet vis priebėgomis užsiiminėdavome statybomis, pralėkė neišpasakytai linksmai ir galiu drąsiai pasakyti, kad buvo vienos smagiausių per tuos trumpus mažylės metukus! Net gaila, kad taip greitai sukonstravome... 

Nedrąsiai žvelgiame pro langą...

Dar trūksta stogo...

Parjoju...

Einu namo...

Kū kū