Atostogos: vasaros malonumais džiaugėmės kiekvieną dieną

Laikas bėga labai greitai... Nespėsim apsisukti, ir jau vasara bus pasibaigusi. Gaila, kad ir tėvelio atostogos labai greitai prabėgo, o ir aš pati jau skaičiuoju paskutines savaites iki darbo... Taigi, noriu su jumis pasidalyti dar keliomis atostogų akimirkomis pas vyro tėvelius sodyboje Varėnoje.

Džiaugiuosi, kad tuo metu oras buvo labai šiltas, didžiąją dalį laiko lepino saulė, tad galėjome nuveikti labai smagių dalykų. O ir atostogas čia, Varėnoje, praleidome kur kas smagiau, nes nebuvo jokių daržų, rimtesnių darbų... Tik POILSIS... Mes tiesiog kiekvieną dieną džiaugėmės saule, grybavom, uogavom, maudėmės, poilsiavom su palapinėmis, vyras, kaip visada, neatsispyrė savo hobiams: žvejojo, su draugais po miškus su detektoriais palakstė...

Poilsį Varėnoje pradėjome žygiu baidarėmis Merkio upe... Plaukimą baidarėmis buvome suplanavę gerokai anksčiau prieš atostogas, todėl labai jaudinomės, kad viskas pavyktų, oras būtų palankus plaukti ir nė vienas mūsų bendrakeleivis paskutinę minutę neatsisakytų. Tad su vyru labai džiaugėmės, kai susirinko visi žadėję su mumis plaukti draugai.

Plaukėme 7 valandas, atrodo, tikrai nemažai laiko, turbūt ne viena pasakytumėte, koks čia ir poilsis, tačiau mes tikrai niekur neskubėjome, oras buvo puikus, tarsi pagal užsakymą, todėl kelionė smagiai pavyko ir visiems patiko. Na, aišku, kaip visada, pačioje pabaigoje finišą pasiekti norėjosi kuo greičiau.

Merkys – rami upė, tad kažko aktyvaus tikrai ir nesitikėjome, buvo laiko ir padainuoti, ir visiems kartu susikibus palinguoti...

Širdį džiuginančios pramogos... Koks gi tikras vyras gamtoje nenori pabūti tarzanu?

Dar kitą savaitgalį su vyro vaikystės draugais poilsiavome su palapinėmis. Nieko ypatingo, tiesiog ramus pasibuvimas gamtoje...

Vyrai pamerkė savo meškeres...

O mes su Rusnytės krikštamote linksmai leidom laiką, daug dainavom...

O dabar nedidelis pažintinis-kraštovaizdinis nukrypimas... Nes tiesiog negaliu nepasidalyti su jumis vienu iš žavingiausių man Varėnos apylinkėse esančiu gamtos kampeliu... Kai tik važiuojame pro šią vietą, stengiamės visada čia užsukti... Taip padarėme ir šį kartą. Kadangi gamta irgi nuolat keičiasi, kiekvienąkart čia atvykę randame ką nors naujo.

Nuostabūs vaizdai... Atodanga dešiniajame Ūlos upės krante... Jos aukštis – 19 m. Deja, ir čia medžiai virsta, smėlis byra – audros ir škvalai paliko savo pėdsakus...

Akį pamaloninantis Ūlos krantas...

Ir, žinoma, žymusis šaltinis „Ūlos akis“... Jis yra Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, kurios paviršius silpnai banguotas, jame yra duburių su sausomis vagomis, nusitęsiančiomis iki pat Ūlos kranto. Šaltinio gylis – 1,22 m. Vietiniai žmonės pasakoja, kad anksčiau ši akis buvo didelė, kaip ežeras, ir ten įpuolė jautis. O išplaukė jis Daugų ežere...

Nuo to laiko ir traukės, traukės, kol liko tokia akelė... O šiaip šį vandenį aplinkinių kaimų gyventojai vartoja gėrimui ir gydymuisi, nes senesni žmonės tiki, kad šis šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairiausių ligų.

Taigi... O paprastomis dienomis mes su šeimyna šiaip smagiai leidome laiką... Daug daug maudėmės, kad Rusnė net grįžusi į miestą vis šaukė „teka, teka“...

Dukrytė jau pasiruošusi maudynėms...

Prie vandenėlio pratinomės po truputį... Tam puikiai pasitarnavo lieptelis, jis po mūsų būdavo šlapias šlapias...

Rusnė turėjo ir porą metų vyresnį draugą, tad vandens pramogos buvo kur kas smagesnės...

O vėliau į vandenį eidavome ir su visais plaukimo reikmenimis... Vanduo tiesiog užbūrė...

Du plekšnoidai, išsimurkdę ir išsiteškenę, nepatenkinti tipena namų link... Ojojoj... Nebūtų vaikai – taip sunku buvo ištraukti juos iš vandens...

Prie Merkio nueidavome ir šiaip pabūti...

Kadangi vandens pramogų buvo nuolat maža, smagiai pasipliuškendavome ir savo kiemelyje...

Labai jau mažytis tėčio laimikis...

– Ei, bičiuli, kas toks būsi?.. Juk ne koks baisus mitinis čiupakabra?

– Ne, ne... Aš tik lynas, mažytis mažutėlis lynukas, bet tavo tėvelio dar žvejojant mintyse jau gardžiai išrūkytas kepinukas...

Taigi, per atostogas džiaugėmės visais vasaros dovanojamais malonumais. ...Slapukais grybais, kurių ieškoti į mišką tėveliai eidavo vos ne kiekvieną dieną...

...Jau gardžiai prinokusiais obuoliais...

...Įvairiaspalvėmis gėlėmis...

...Išdykėliu lietumi, kuris užklupdavo pačią netikėčiausią akimirką...

Grožėjomis dar nematytu tarsi fronto liniją primenančiu dangumi ir jo palydovais ugniniais debesimis...

Aišku, buvo ir skaudžių nugriuvimų, kuriuos paskui dažnai prisimindavom...

Tačiau viską viską atpirkdavo nuostabūs paprasti dalykai, dažnai gamtoje pasirodydavę iš niekur ir stebindavę savo grožybėmis... Pavyzdžiui, kaip šis gražuolis svirplys :)

Gražios ir šiltos jums dar likusios vasaros!!!