Labai džiaugiamės, jog vėlei Mamyčių klubo dėka gavome susipažinti su naujai išleistu leidiniu - Rimo Valeikio knyga vaikams „Una mato taip“ ir jos priedu – spalvinimo knygele tuo pačiu pavadinimu.
Keletą dienų knygelę vartėm, aptarinėjom paveiksliukus. Galiausiai vieną vakarą jaukiai įsitaisėme lovoje ir perskaitėme nuo pradžios iki galo. Turiu pastebėti, jog kai kuriuos veikėjus ”perkrikštijau“ kitais, mano trimečiui labiau suprantamais vardais. Robotukas Terminatorius pavadintas televizoriumi, pabaisa Belzebubas – šuniuku ir kt. Skaitėme, skaitėme, rodos, jau įsisukome į netikėtų įvykių verpetą ir ... staiga istorija baigėsi.
Aš, kaip mama ir skaitytoja, knygos turiniu ir vaizdingais piešiniais nenusivyliau. Netgi sakyčiau, ši knyga man labai patiko, nes gausu aliuzijų į šių dienų gyvenimą (reklamos, kompiuteriai, fotoaparatai), gausu netikėtų siužeto vingių. Tik skaitant kartais vis šmėkštelėdavo mintis, jog kai kurias teksto vietas vargu, ar ir pradinukas suvoks (samurajaus kardas, juodos marškos), bet, kita vertus, galbūt tas nežinojimas paskatins pasidomėti minėtais daiktais, pasiklausti tėvelių.
Sužavėjo ir iškart dėmesį atkreipė visų knygelės veikėjų akys – jos tokios išraiškingos! Žiūri, žiūri, o vėliau atmintyje ir stovi Unos, šuniuko, katytės akių gelmė. Įdomus efektas. Jei ne už turinį (kuriam kaip minėjau daug priekaištų neturiu), tai vien už tas nuostabias akis knygelę vertinu labai gerai.
Kas kita – spalvinimo knygelė. Įdomi kompozicija – vienoj pusėj pateiktas gyvūno aprašymas, o kitoje – spalvinti skirtas paveiksliukas. Tie paveiksliukai kažkuo neįprasti (tikriausiai vėl dėl tų akių), bet visgi patrauklūs.
