Atsiminimai knygelėse

Man labai patinka senos knygos. Na, nebūtinai tos, kurios parašytos prieš šimtmečius, bet tos, kurių tiek turinys, tiek fizinis pavidalas turi savo istoriją. Tos jau daug kartų vartytos, čiupinėtos, gal net truputį pasilanksčiusiais puslapių kampeliais. Kažkodėl jos man daug malonesnės už tas dažais kvepiančias tik iš leidyklos atkeliavusias naujokes. Tad dažnai pavartau ne tik savas knygas, bet ir internetinius senučiukių puslapius. Ir kaip maloniai nustembu pamačiusi, atrodo, seniai pamirštą viršelį. Ypač vaikiškų knygučių. Vienas žinau turinti lentynoje. Jas skaitysime su paaugusia dukryte. Ir vis tiek labai malonu pamatyti, kad ir kitiems jos patiko. O štai kai kurių nepavyko išsaugoti iš vaikystės, bet tarsi žaibas blyksteli galvoje pamačius prieš kokį trisdešimtmetį regėtą viršelį. Gudri ta atmintis. Štai, ir šiandien pradžiugau išvydusi Usko Laukkane knygelę „Panu Ponteva ir mažoji burtininkė“. Tikrai tokią turėjau ir labai mylėjau. Ir gaila, kad nebeturiu. Bet ta prisiminimų proga pavartysiu keletą kitų. Beje, mano mėgiamiausia buvo mažutė „Dovanėlė“, apie naujametinę naktį ir dovanų norėjusią senelio varną. Žvelgdama į knygutės iliustracijas, mintyse sukurdavau daug savų šventinių istorijų.