Augame visi: vaikas, tėtė, mama

Ar užtenka kantrybės? Ar visada išliekame ramūs? Ar mokame būti gerais klausytojais? Tokių ir panašių klausimų pateikiame nuolat sau. Būsiu atvira - ne visuomet būna teigiamas atsakymas.

 

Bet dažnai raminame save, kad bent stengiamės būti kantrūs, ramūs, išklausyti, padėti, patarti...

 

Kai buvau dar gerokai jaunesnė, teko iš vienos močiutės išgirsti frazę: „Vaikų auklėti nereikia, jiems reikia būti pavyzdžiu“. Tuomet nieko nesupratau, vėliau bandžiau prieštarauti, dabar – man auksiniai žodžiai. Juk patys esame vaikui didžiausias autoritetas, mes jiems pavyzdys, jie bando atkartoti kiekvieną mūsų žingsnį, poelgį, aprangos detalę ir pan.

 

Šiandien drąsiai galiu teigti, kad nėra „sunkių“ vaikų, tiesiog mes, suaugusieji, nesuradom raktelio į vaiko širdį. Arba suradę „užrakiname“ ir išmetame į vandenį, o gyvenimo bangos jį nuneša nuo kranto, o mes blaškomės, lyg laiveliai audros mėtomi.

 

Paklausite, ar mes suradome raktelį į vaiko širdį? Atsakysiu – taip, bet tikrai negaliu teigti ar ilgai išsaugosim, ar nepamesim...Jau girdžiu kitą Jūsų klausimą: „Iš ko sprendžiu, kad suradom?“. Atsakysiu.

 

Dukrelei buvo vos vos daugiau nei metukai, kai prekybos centre ją aplankė „ožiukai“. Mūsų tėtukas nepasimetė ir dukrelei pasiūlė pagalvytę nusnausti ant grindų, kol tėtukas su mamyte apsipirks. Juk jei vaikutis gulasi ant grindų – vadinasi nori miegelio. Dukrelė staiga „atgijo“ ir norėjo su mumis toliau eiti drauge, o kai pavargo, sėdėti vežime ir rinktis prekių. Tad ateityje jau panašių dalykų net nepamenu, ar buvo pasitaikę.

 

Dar labai atkreipiu dėmesį, kad vaikas būtų nepavargęs, išsimiegojęs, pavalgęs. Pastebėjau, jei nebūna pailsėjus arba jau jau matyti sirgimo ribos, tai ir ožiukai užpuola. Tuomet jokie auklėjimo metodai negali būti taikomi.

 

Dar paklausite, ką mes darėme su žaislų parduotuve? O gi nieko. Į parduotuves ėjome kaip į žaidimų kambarį, kuriame galima paglostyti, paliesti, pažaisti su žaisliukais, o vėliau su jais atsisveikinti ir pamojuoti.

 

Kai paaugome, pradėjome norėti puoštis.

Bet nekėlėme isterijų dėl konkretaus daikto. Jei labai norėjom suknelės su „Hello Kitty“ – nepirkom jos, o pirkom dažų ir abi piešėm ant turimų suknelių, maikučių šiuos personažus.

 

Šiandien parduotuvėse abi aptariame, ką pirksime pvz.: ar 101 saldainį, nuo kurių genda dantukai ir skauda pilvuką, ar obuolį, iš kurio žievelės galėsim pasidaryti atspaudėlį, minkštimą  suvalgysim, o iš sėklyčių darysim pvz. mozaiką. Tad greičiausiai supratote, kokį varijantą pats vaikutis pasirenka.

 

Skaitydama knygelę, visuomet bandau akcentuoti personažų gerąsias ir blogąsias savybes. Pvz. vaikui kas vakarą primenu susitvarkyti žaisliukus, nes jei nesusitvarkys, gali atsitikti taip, kaip Trepsei iš knygelės  „Aštuonetas iš Trepsės namų“, juk ji buvo netvarkinga ir ją paliko žaislai.

 

Labai stengiuosi vaiką girti (pasistengiu rasti už ką) ir skatinti.

Neskatinu aš saldainiais. Skatinu lavinamąja, ugdomąja, pramogine veikla.

Pvz. skaitėme knygeles, auginome knygų medelį

  ir dalyvavome projekte „Augu skaitydamas“. Pakliuvome net į finalą, gavome dovanų ir diplomą.

Pagal perskaitytą knygelę darome darbelius su knygos personažais, einame į spektaklius ir pan.

Pvz. Turime knygeles „Batuotas katinas“ įvairiomis kalbomis,

klausome CD, žiūrėjome spektaklį, dalyvavome „Batuoto katino“ gimtadienyje.

 

Darbeliams turime darbo vietelę, kurioje galima teplioti, taškytis ir t.t. 

Nors kai leidžiama, tai nėra ir noro. Po tokios veiklos pati dukrelė susitvarko savo darbo vietelę.

Sienų irgi nėra noro „dekoruoti“, gal dėl to, kad turime molbertą?

Visus darbelius Birutė pasikabina ir „eksponuoja“ tiek, kiek mano reikia, juos pati ir keičia. Vėliau jie keliauja į dėžutes „miegoti“ ir vėliau gyvens tik nuotraukų pavidale.

Dar dalyvaujame įvairiuose klubuose: pvz. „Ežiukų“.

 

Penkias dieneles į savaitę lankome Anglų kalbos mokyklėlę, kuri garantuoja mums turiningą užimtumą, lavinimasi, bendravimą, supažindina su kitokia kultūra, tradicijomis, papročiais.

 

Stengiuosi vaikui parinkti įvairios veiklos: aktyvesnės ir pasyvesnės. Jei vieną šeštadienį ėjom į baseiną, tai kitą einame į spektaklį, jei vieną buvo sportinės varžybėlės,

tai kitą – kūrybinės dirbtuvėlės ir pan.

Visuomet vaikui bandau leisti pasirinkti, ką ji labiau norėtų. Ji net pati renkasi iš vakaro drabužėlius, kuriais kitą dieną eis į darželį, žinoma, jei drabužėlis man pasirodo netinkamu, mes aptariame dėl ko: pvz. jis vasarinis, tai žiemą netinka, gal purvinas, tai plauti reikia, gal spalviškai kitas geriau dera ir t.t.

 

Nuo kudikystės aš jai viską aiškinu. Mes dėl visko kalbamės, tariamės, su viskuo stengiuosi ramiai supažindinti. Gal dėl to pas mus nebuvo spintelių kraustymo, nes mes abi spinteles tvarkydavom ir aš jai aiškindavau: čia makaronai, čia ryžiai, čia miltai ir t.t.

 

Man net neteko nieko nuo jos slėpti, rakinti. Ji nelaužo nei daiktų, nei žaislų, gal dėl to, kad dauguma žaislų mūsų pačių gaminti.

Dar vaikui teigiamą poveikį daro augintiniai.

Turime du šuniukus ir katinėlį. Katinėliu rūpinasi dukytė: duoda lakti ir paėsti, šukuoja, tvarko gultelį. Pasirūpina kartais ir šuniukais, bet kadangi jie dideli, tai prižiūri tik mūsų priežiūroje.

 

Kasmet auginame kambarinius pomidorus. Jais rūpinasi vaikas: purena, laisto.

 Mūsų vaikas žino, kad iš mažos, mažos sėklytės gali išaugti pomidoriukai ar kiti augaliukai.

Nuo vaiko ir vaikui leidžiu neslėpti emocijų: jei esu pavargusi, tai ir sakau, kad esu pavargusi, kad leistų man keletą minučių pagulėti lovoje, kad netriukšmautų, o tyliai kažkuo užsiimtų, kad vėliau – pailsėjusi mama galėtų nuvežti ją pvz. į pramogų parką.  Jei man liūdna – sakau liūdna, pati sau ir vaikui leidžiu verkti, jei džiugu – tai  džiaugsmą rodome. Jei liūdna – viena kitą raminame, guodžiame... Vėliau piešiame veidelius: liūdnus, džiugius, laimingus ir t.t..  O bepiešiant net ir liūdesys dingsta, o džiaugsmo dar daugiau padaugėja.

 

Stengiuosi ant vaiko nerėkti, nes vaikas irgi turi teisę rėkti, o jei vaikas rėkia, aš labai, labai susinervinu. Tai parodo, kad mano rėkimas irgi gali vaiką išmušti iš vėžių, ir tuomet mes abi prarasime pusiausvyrą.

 

Pvz. skridome į Madeirą, vaikui tuomet buvo vos 2 metukai. Štai tokia scena: šalia manęs 2 lagaminai, 1 vaiko krepšys ir 1 auto kėdutė bei rėkianti mano brangenybė, kuri neturi noro eiti, nes nori, kad aš ją neščiau. Aš prie geriausių norų jos nešti negaliu, bet randame išeitį. Vaikui pasiūlau palikti auto kėdutę, tuomet ji per kelionę negalės niekur važiuoti, nes nebus kur jai sėdėti bei krepšį su jos mylimiausiu meškučiu ir tuomet aš galėsiu ją nešti.... Tik išdėsčiau tokį pasirinkimą, vaikas man sako: „mamyte, aš pati eisiu ir pati stumsiu savo krepšį, o kai viską paliksim mašinoje, tuomet tu mane paneši?“

 

Mokomės gero elgesio, todėl vieni kitų nemušame, nes agresija iššaukia agresiją, trukdo saviraiškai, emocinei pusiausvyrai ir net sveikatai. Mes  auginame asmenybę, o ne daiktą. Asmenybei reikalinga harmoninga aplinka. Ar mes sugebame sukurti harmoningą aplinką? Gal ir ne visada, bet ir aš, ir tėtė esame žmonės, kurie gali klysti, taisytis, mokytis ir kažko išmokti.

 

Nepatikėsite, bet iš vaiko aš tikrai daug išmokau ir dar išmoksiu. Suaugusieji tikrai nemoka džiaugtis taip, kaip vaikai moka. Jie labai tyri, kūrybingi ir dvasiškai turtingi.

 

Stengiuosi laikytis duoto žodžio, todėl prašau to paties ir iš vaiko. Pas mus labai mažai būna žodelio NE, bet jei ištariau jį, tai jo nekeičiu į TAIP ir jei tėtė man ir nepritaria, bet vis vien vaikui irgi neleidžia. Nebūna taip, kad mama draudžia, o tėtė leidžia. Tad stengiamės būti nuoseklūs.  Bet atsirado tam tikras niuansas: vaikas mums pradėjo NE angliškai sakyti... matyt dėl to, kad anglų pamokėlėse jis vyrauja...(mielai laukčiau MK klubo  psichologės komentaro šioje situacijoje, jei tai įmanoma)

 

Sakysite, kad man pasisekė ir aš turiu tobulą vaiką? Tikrai, ne. Tik ar verta pasakoti, ką blogo yra iškrėtusi? Juk tai tik parodytų mano nesugebėjimą nukreipti teigiama linkme vaiko energinius protrūkius. Juk ar ne mano kaltė, kad vaikas sukarpė mano išeiginį šalikėlį, darydama meškutei sijonėlį? Kad išrovė pomidorą pasižiūrėjimui, ar jis tikrai turi šaknis? Katinui tikra ta žodžio prasme sukišo į nasrus torto gabalą, sakydama, kad tai labai skanu?

 

Tad po tokių išdaigėlių (t.y. mano auklėjimo spragų) stengiuosi išlikti rami ir vaikui paaiškinti tą, ką iki tol nesupratau, kad reikia aiškinti ir nelaukti, kol pats vaikas savarankiškai aiškinsis. Tad augame mes kartu: tėtė, mama, vaikas!

Konkursas: „Auginu vaiką be diržo"

 

Konkursui dovanas įsteigė VšĮ "Mano šeimos akademija"!

 www.msakademija.lt

 

Pagrindinis prizas - šaltkrepšis

 

Papildomi prizai:

 

Komplektas Nr.1: rankšluostukas-šluostukas ir rankšluostis

 

Komplektas Nr.2: rankšluostukas-šluostukas ir daugkartinis, neperšlampamas, medžiaginis paklotėlis

 

"Mano šeimos akademija"

Northway medicinos centras

Telefonas: (8-618) 64000

Adresas: S.Žukausko g. 19, Vilnius, Lietuva

El. paštas: info@msakademija.lt