Augustei lapkričio 3 d. bus du metai ir trys mėnesiai. Jau antras mėnuo, kai mergaitę namie prižiūri jos tėtis ir šiek tiek - auklė. Mergaitė visą vasarą buvo nemačiusi savo tėčio. Labai jo ilgėjosi. Noriu papasakoti, kokios to ilgo nesimatymo pasekmės.
Po šitokio ilgo laiko tarpo Augustė, išvydusi grįžusį tėtį, patyrė „šoką“. Gal pusvalandį ji nedrįso į tėtį net pažvelgti, tiesiog įsikabinusi į mane verkė. Ji yra iš tų vaikų, kurie nebijo svetimų žmonių. Be abejo, ji verkė ne todėl, kad jo nepažino, o tiesiog tokiu būdu išliejo susikaupusias emocijas. Po pusvaladžio ji jau nulipo man nuo rankų, tačiau jos elgesys toliau stebino: ji vaizdavo šunį – lojo, ėmė burna nuo žemės daiktus. Manau, kad tai jai padėjo susitvarkyti su emocijomis. Tik praėjus dar kokiai valandai, išdrįso prisiartinti prie tėčio. Bet kai jau išdrįso, jo nebepaleido. Ir taip – iki dabar. Ji tiesiog saugo tėtį. Man, mamai beveik nieko neleidžia su ja daryti, jei tik šalia yra tėtis. Taigi, Augustę rengia, valgydina, prausia, migdo ir t.t., jos tėtis. Jei jo nėra šalia, vaiko elgesys pasikeičia. Tuomet ji neprieštarauja, kad jai pagelbėtų mama. Daugelis savarankiškumo dalykų, kuriuos jau buvau Augustei įskiepijusi iki 2 metų – naudojimasis puoduku, valgymas, rengimasis ir t.t., beveik pranyko. Ji nori būti „aptarnaujama“. Šiuo metu daug dirbu, ir neturiu galimybės daugiau laiko praleisti su vaiku, tad man, mamai, šiek tiek skaudu, kai noriu nuprausti savo 2 metus čiūčiuotą mažylį, bet jis pasirenka tėtį. Savaime suprantama, suvokiu, kad tai – tiesiog pasekmė ilgo nesimatymo. Visas liūdesys ir nuovargis praeina, kai Augustė prieina prie manęs, glosto man galvą ir sako „mama“, o paskui - stipriai apkabina ir bučiuoja. Kartais pagalvoju, kad kiekvienam vyrui – tėčiui tiesiog privaloma patirti, ką reiškia nuolat vienai prižiūrėti vaiką ir tvarkyti namus. Yra dalykų, kurių vyras, augindamas Augustę, nedaro. Jis niekada neverda jai košės, nekarpo nagų, na ir su namų tvarkymu – nekas (suprantama, vyrams neduotas gebėjimas daryti kelis darbus vienu metu). „Ožių“ stygiumi Augustė šiuo metu tikrai nesiskundžia. Nežinia, ar dėl to, kad ją prižiūri ir savaime suprantama, lepina tėtis, ar tai – tiesiog jos amžiaus ypatumas. Kažkodėl man atrodo, kad ji mažiau „ožiuodavosi“, kai buvo tik su manimi. Paskutiniu metu įvedžiau drausminimo būdą – statymą į kampą, nes žodžiai jau nebepadeda. O statymo į kampą metodas, sakyčiau – gana veiksmingas. Tik vis dar „suku galvą“, ką reikės daryti, kai „ilgaragiai ožiai“ pasipils parduotuvėje ar lauke...
Taigi, reziumė – nepalikite savo vaiko ilgam laikui, nes tai nepraeina be pasekmių.
Bandysiu surasti tam laiko krislelį😀. Pasiilgau ir aš mamyčių blogų. O jūsiškis blogas apie grožio ir skonio įsikūnijimus - taip pat vienas iš mano skaitomiausių😉🌷
Sveika vėl prisijungus rašyti😀Patinka skaityti jūsu blogus🌷😀
Ačiū, Liucyte😀. Man taip pat be galo džiugu, kad pradėjai rašyti blogą apie Antanuką. Bus smagu paskaitinėti😉
Smagu apie jus vėl skaityti 🌷 😀
Tikiuosi, visos problemėlės greitai išsispręs, - įsivaizduoju, kad kai tėčiui tenka išvykti ilgesniam laikui, situacija nėra labai paprasta. Sėkmės!