Renkant vaikui net triratuką, reikia apie tai išmanyti. Pirmąjį triratuką Augustei nupirkau padėvėtą iš kitos mamytės, tokį švelniai tariant"plastmasiuką", kurio net ratai plastmasiniai ir važiuojant siaubingai kelia triukšmą.Visą vasarą treniravomės, tačiau niekaip nepavyko Augustei išmokti pačiai minti pedalus. Pliusas to triratuko buvo tik vienas - gale jo yra rankena, už kurios stumi ir triratukas rieda pirmyn. Tad tokiu būdu šis triratukas Augustei tarnavo tarsi vežimėlis, kad ilgesnius atstumus einant, nepavargtų kojytės. Vėlgi, minusas - su ta rankena negali reguliuoti važiavimo krypties, o mažoji vairuotoja dažnai sukdavo vairą visai ne ten, kur reikėtų. Taigi, tokio triratuko niekam nerekomenduočiau. Su juo dukrytė taip ir neišmoko važiuoti. Ir tik tada, kai nupirkome kitą triratuką, supratome, kodėl jis toks nepatogus savarankiškam važiavimui.
Bet prieš nuperkant kitą triratuką, dukrytė pati mums padiktavo, kokia judėjimo priemonė jai priimtinesnė. Tai - paspirtukas. Mes visada galvojome, kad ji nemokės juo važinėtis, kad dvimetukei dar per anksti paspirtukas...Tačiau, Augustė pamačiusi parduotuvėje paspirtuką, tiesiog paėmė jį ir pradėjo važiuoti. Nuėjus į kitą parduotuvę - vėl tas pats. Taigi, supratome, kad ši judėjimo priemonė ne šiaip sau sudomino Augustę. Nupirkome. Ir nepasirikome. Mergytė taip įvaldė paspirtuką, kad net kambariuose skrieja, išlaviruodama tarp baldų ar kambarių durų. Šįkart atidžiau rinkomės judėjimo priemonę, nupirkome metalinių komstrukcijų paspirtuką.
Netrukus Augustės tėtis parnešė naują dviratuką. Jis ne koks prabangus, tiesog jau guminiais ratais, su pridėtiniais ratukais, rankiniais stabdžiais. Augustė su šiuo dviratuku važiuoti išmoko gal per 2-3 savaites. Supratau, kad šis dviratukas patogus važiavimui, nes vaikas pedalus užgula visu savo kūno svoriu ir lengva minti. Priešingai buvo vaikui važiuojant su triratuku "plastmasiuku", kai vaiko kojytės buvo ištiestos į priekį, tad minant pedalus, reikėjo daug jėgos.
Girdėjau mamas giriant balansinius dviratukus...Gal ir neblogas dalykas, tačiau Augustės paaugant laukia dar vienas dviratukas, padovanotas jos krikštotėvo.
Beje, dabartinės judėjimo priemonės dvimetukams neapsiriboja vien triratukais, dviratukais ar paspirtukais. Yra štai ir tokių stebukliukų:
Tai - riedamobilis. Jo judėjimo principas - vairo sukiojimas į abi puses. Kuo greičiau sukioji, tuo greičiau rieda. Tačiau judėjimas šiuo aparatu dvimetukui dar šiek tiek per sunkiai įkandama užduotis. Reikia paaugti bent iki 2,5-3 metų.
O kokia rimtesne judėjimo priemone pirmiausiai išmoko važiuoti Jūsų vaikutis?...Žinoma, visų vaikučių viena iš pirmųjų judėjimo priemonių - užsėdamos (kai spiriamasi kojytėmis) mašinytės, kirmėlytės, arkliukai ir pan.
O taip, Odiseja, pamenu, kaip greitai taviškė tąkart išmoko😀. Tikrai, tie "plastmasiukai" - niekiniai. Tegu iš mūsų klaidų pasimoko kitos mamos ir tokių niekada neperka.
Vat toki plasmasini triratuka ir mes turejome,kuriuo važiuoti neįmanoma misija,o dar akmenuotu keliu...su juo išmoko tik vairuoti. Ir iškarto (turbut pamenate) persedome ant dviratuko su pagalbiniais ratukais su kuriuo trečia mokslu diena važiavo puikiausiai 😀😉