Augustės dienoraštis: mažoji baltų mergaitė

   Tai buvo pirmasis Augustės ir mano bendras pasirodymas renginyje. Mes abi buvome baltų moterys. Apsirengę baltų rūbais ėjome eisenoje su kitais baltais, nešančiais fakelus uždengti ugnį ant Salduvės piliakalnio.

Kažkokia ypatinga būsena. Tarsi laiko mašina nusikeltum į tuos senus senus laikus. Nejučia susimąsčiau, kad ir tų laikų moterų, ir dabartinių moterų misija ta pati - auginti vaikus, jais rūpintis. Dėl technologijų daug kas pasikeitė, tačiau ta šerdis, pagrindinis tikslas išliko toks pat. Augustė, dar iš vakaro matuodamasi baltų rūbelius pasakė, kad jie jai patinka. Tarsi suaugęs žmogus, mergaitė ėjo ten, kur reikėjo, nerodė nė menkiausio "ožiuko". Žinoma, jai buvo daug žiūrėjimo į kitus, pasipuošusius tokiais pat rūbais kaip ir mes abi. Eisenoje ėjo ir kitas berniukas, mažesnis už Augustę, jos bendravardis, kuris laikėsi vyriškai ir solidžiai. Augustė su juo trumpam net savo meškiuku ir rankyte pasidalino.

Atlikus šventą misiją ant Salduvės piliakalnio, teko Augustei susipažinti su riteriais. Augustė nemėgsta kovų ir muštynių. Dar renginio išvakarėse, pamačiusi per TV kažką besikaunant, paprašė manęs išjungti TV. Tik pamačiusi riterių kovos pradžią, jau susirūpino ne juokais. Aiškinau, kad tai - tik žaidimas, šie riteriai mus linksmina, vaidina. Nusiramino. Na, tie riteriai išties traukė akį. Ir ne tik jų apranga, ginklai, bet ir jie patys gražuoliai - lyg iš pasakų atėję. O dar jumoro jausmas, komentuojant kovas - super! Rekomenduočiau visiems pasižiūrėti. Mes, žiūrovai, galėjome net jų ginklus išbandyti.

Meškiukas buvo tai, kas suteikė Augustei drąsos ir nusiraminimo stebint riteriškas kautynes.

Na o moterys, stebėdamos riterius, tikriausiai jautėsi taip, lyg jie kautųsi tik dėl jos vienintelės. Chi chi chi...

Augustė ir pati pabandė pasijusti riteriu:

Kadangi renginys, kuriame dalyvavome, vadinosi Žirgų konkūrų varžybos Vykinto taurei laimėti, tai didžiausia atrakcija buvo žirgų stebėjimas.

O jų buvo ne tik šokančių per kliūtis, bet ir gražiai pasipuošusių:

Na, tiek žiūrėjus į arkliukus, atėjo laikas ir pačiai išbandyti ponio "sostą". Tai - pirmasis Augustės kartas, kai ji buvo užkelta ar arkliuko. Dar nejojo, tik pasėdėjo, nes pati dar ko gero neišsilaikytų. O ir poniai dažniausiai būna išdykę lyg maži neklaužados vaikai.

Ech, smagi vasariška savaitgalio diena, pilna saulės, gaivaus vėjelio ir nepamirštamų įspūdžių!