Augustės dienoraštis: žavus nuoširdumo metas

 Kai Augustė buvo kūdikis, dienoraštyje rašydavau, kiek paaugo, kuris dantukas išdygo, kada pradėjo ropoti ir t.t. Koks nuostabus periodas ateina, kai dienoraštyje jau gali aprašyti situacijas, kai vaikas ne tik veiksmais, bet ir kalba jau sugeba išreikšti savo jausmus ir pasaulėžiūrą. Kaip tik toks metas dabar mūsų gyvenime. Tas didysis mūsų herojus –ji, o mes, tėvai – tie žiūrovai, besistebintys jos sąmojais ir nuoširdumu. Nieko kita nelieka, kaip papasakoti keletą tokių situacijų, kurios padeda įsitikinti, kokie įstabūs ir nepakartojami yra vaikai. Primenu, kad Augustei kovo 3 d. suėjo 2 metai ir 7 mėnesiai.

• Virtuvėje užsižiopsojusi gan smarkiai stuktelėjau galvą į spintelę. Užsigavau kaip reikiant, neverkiau, bet mano veido išraiška rodė, kad skauda. Šalia – Augustė, kuri matė, kas man nutiko. Priėjo prie manęs, ištiesė ranką man ir sako „Neverk“. Pasilenkiau prie jos ir ji ėmė pūsti man skaudamą vietą.

• Augustė duoda tėčiui atsikąsti ką tik pradėtą valgyti ledų porciją. Tėtis truputėlį atsikanda. Augustė, pažiūrėjusi į ledų porciją, sako: „oi, pusė...“ (norėjo pasakyti, kad tėtis atsikando pusė jos ledų porcijos).

• Augustė serga. Tėtis ją nešioja ant rankų. Tėtis sako Augustei: „kiek aš tave galiu nešioti?“...Augustė sako: „visą dieną, visą dieną...“.

• Žiūrime televizorių. Perjunginėjame kanalus, ieškodami ko nors įdomaus. Įjungiame kanalą, kur rodo filmą „King kongas“. Kaip tik rodo tą sceną, kur pagrindinė filmo herojė pririšta prie stulpo  laukia pasirodant beždžionės, jaudinasi. Augustė pamatė, rodo pirštu į  televizorių ir sako: „ne šitą“. Perjungiam kitą kanalą. Per jį rodo žinias. Augustė sako: „žinia. Padėk“,- taip įsako tėčiui, nurodydama, jog dabar žiūrėsime žinias.

• Augustė valgo kukurūzų lazdeles.  Jos tėtis sako: „duok ir mamai“. Augustė ateina prie mamos su kukurūzų lazdele, iškelia ją rankoje, laikydama aukštai ir sako: „prašyk“ (mes taip esame išmokę savo šunį prašyti skanėstų).

• Augustė ateina prie manęs ir sako: „tete man davė šikadalą(šokolado). Einam, ir tau tete duos, aš žinau kur yra“. Aš riboju Augustei saldumynus, tačiau jos tėtis su Auguste – sąmokslininkai, pasislėpę nuo manęs valgo saldumynus...Augustė dar ne visada supranta, kad aš esu toji, nuo kurios reikia slėptis valgant saldainį...

• Augustė sėdi ant puoduko. Ji sako: „padariau sisiu. Aš – šaunuolė! Aš visą dieną šaunuolė!“.

• Augustė prieina, apsikabina mane, mamą, ir sako „vaikeli, vaikeli“...Aš jai sakau: „aš - ne vaikelis, tai tu – mano vaikelis“. Augustė sako: „aš ne vaikelis, aš – Augustė“...

Kokių juokingų situacijų, pokalbių yra buvę su Jūsų 2-3 metų mažyliais?