Auklėjimas - laviravimas tarp mamos ir draugės

Su vaiko gimimu, pirmaisiais pažinimo žvilgsniais, odos prisiglaudimais, galiausiai šypsenų apsikeitimais į pasauly ateina ne vien nauja gyvybė, kuriai reikalingas beatodairiška globa, supratimas, poreikių patenkinimas, saugios aplinkos sukūrimas, bet ir nauja patirtis mamai, tėčiui, visai šeimai. Augindama savo pirmagimį Kajų, kuriam jau penkeri metai, suvokiau viena – kad kartais tiesiog reikia grįžti su juo kartu į vaikystę, pažvelgti į viską jo akimis, ir tuomet – tu jam tampi didžiausią pasitikėjimą keliančiu žmogumi. Turiu galvoje, jau ūgtelėjusį vaikutį, nes mažyliams – ir taip mama (dažniausiai ji) yra viso pasaulio pažinimo šaltinis ir jo centras. Kai augini pirmąjį vaikutį, ar tai būtų mergytė, ar berniukas, visų pirma augi ir mokaisi pati, kaip būti gera mama, kaip teisingai perteikti ieną ar kitą savo poelgį, ir kaip nepaslįsti ant plonytės ribos, skiriančios atjaučiančią, nuoširdžią, visuomet padedančią mamą ir tą „piktąją”, kuri pasirodo, kai vaikas visai nenori valgyti to, pasak jo „neskanaus” lapuko iš sriubos, ar sujauktas kambarys – jam atrodo kaip jo fantazijų šalis.

• Ką sako tavo aplinkiniai (močiutė, senelis, visuomenė, dėdės, draugai) apie tai, kaip reikia auklėti berniukus ir mergaites? Ar skiriasi, anot jų, berniukų ir mergaičių auklėjimas?

  Visuomenė. Iš šalies, jie mano sūnų mato, kaip gerą, guvų, kūrybišką, meilų, mandagų berniuką. Tad, tų „ožiukų” apsireiškimų retam tekę matyti. Dėl jo auklėjimo jokių replikų ir kišimosi iš šios pusės nėra. Štai artimieji sako, jog trūksta griežtumo, netgi „beržinės košės”, mat aš verčiau renkuosi stipriai pakeltą balso toną, nei skaudų diržą, ar rykštę. Pasak močiutės, mano sūnus skiriasi nuo manęs ir mamos vaikystėje – ji tai pagrindžia tuo, kad mergaitės ne tkokios išdykusios. Tad čia ir išryškėja tasai skirtumas.

• Ar jauti kitų spaudimą ir norą, kad auklėtum berniuką ar mergaitę taip, kaip jie sako, kaip yra priimta?

  Kartais ištiesų būna tokių situacijų. Iš močiutės – kad per griežtai. Iš vyro – kad per daug nusileidžiu. Bet aš manau, jog pati geriausiai žinau kas yra kas.

•  Kaip nori tavo vyras/partneris, kad auklėtum vaiką

• Norėtų, kad auklėčiau griežčiau ir jam leisčiau griežčiau auklėti. Bet kartais čia kyla diskusinis konfliktas, nes mano nuomone, ne vien pakeltu tonu, gąsdinimu „negausi to ar ano”, „išmesiu, jei nepakelsi”, galima rasti bendrą kalbą su vaiku, nes baudžiamas jis jausis žeminamas, ir užsiaugins dar didesnį maištavimo norą. Žinoma, pokalbis – ne visuomet produktyvus, tačiau visuomet reikia bandyti vaiką „paprotinti” būtent jo pagalba.

•  Kaip tu pati galvoji, koks turėtų būtų sūnaus ir dukros auklėjimas?

  Kadangi auginu sūnų, spręsti apie mergaitės auklėjimą negaliu. Galiu tik teoriškai pasvarstyti. Nors sakoma, kad mergytės, neretai švelnesnės, kruopštesnės, labiau sutelkiančios dėmesį, o berniukai didesni padaužos, mažiau susikoncentruoja į tam tikrą veiklą, visgi manau, tai labiau stereotipinis mąstymas. Visų pirma, tiek mergaičių, tiek berniukų charakteriai priklauso ne vien nuo jų lyties, bet ir genų, aplinkos sąlygų jiems sudarymo, kas ir kaip su jais užsiima. Galbūt, tam mažam padaužiukui reikia leisti daugiau išlieti energiją, nei jį nuolat tramdyti sakant „negalima, padėk, sudaužysi, užsigausi, nedaryk, ne, ne, ne...”, ir kai jis randa kur tą energiją išlieti – tuomet ir ramūs, lavinamieji užsiėmimai jam bus įdomesni. O tai mažai mergytei „krapštukei”, kuri labai mėgsta sutelkusi dėmesį kažkuo užsiimti – leisti tai daryti, nekritikuojant nuolatos, „kad aptingsi, nerasi draugų, būsi namisėda” ir t.t., o skatinti kurti, domėtis, galbūt tai tramplynas į ateitį, o galbūt ta veikla greitai nusibos ir norėsis naujos.

  Svarbiausia taisyklė aukėlant vaika (ar mergaitę, ar berniuką) ta, jog mes auklėjame, ugdome ASMENYBĘ, ir to nereikia pamiršti.

•  Berniukus reikia mokyti susilaikyti nuo ašarų, jei jiems skauda, nesiskųsti – ar tu sutinki su tuo? Plačiau papasakok, ką apie tai manai.

  Visiškai nesutinku. Šiuolaikiniai stereotipai jau lankstesni, nei senesniųjų laikų, nors ir pastarieji dar gajūs. Jausmų išraiška – anaiptol neturėtų būti slopinama. Berniukas – jis visų pirma asmenybė, žmogus, turintis JAUSMUS, kurių nereikia slopinti, o juos išlieti, nes draudžiant, gėdinant, tarim verkti, vaikas tuos jausmus bandys slėpti, visų pirma, nuo tėvų, vėliau draugų, mokytojų ir suaugęs nuo žmonių rato, kurie jį sups. Tos esmocijos kaupiasi, ir gali sprogti kaip „bomba”, visai kitokių jausmų išraiška. Vaikas gali tapti uždaras, jei jis negalės išreikšti kaip jaučiasi, slėpsis, o paaugęs elgis lygiai taip, kaip jam buvo sakoma – gal ir kitiems piršti nuomonę, kad berniukams negalima, nedera verkti ir rodyti savo jausmų. Aš manau, reikia skatinti išsikalbėti, visuomet kalusti vaiko KAIP TU JAUTIESI ? Išsikalbėjimas, nubraukta ašarėlė – palengvins, „nuims akmenuką” nuo širdies, ir toks vaikas augs be vėžio kiauto.

•  Mergaites reikia labiau lepinti – taip ar ne? Plačiau papasakok, ką apie tai manai.

  Čia vėlgi, būčiau šališka, nes auginu tik sūnų, visgi lepinimo klausimu, taip pat nemanau, kad yra svarbu ar mergaitė, ar berniukas, tai visų pirmą VAIKAS, kuris nori būti palepintas. Ir čia jokio skirtymo negali būti. Žinoma – lepinimas, taipogi turi būti proto ribose.

• Berniukai neturėtų persirenginėti mergaičių drabužiais ar žaisti tuo, kuo mergaitės žaidžia – taip ar ne? Plačiau papasakok, ką apie tai manai.

  Dėl aprangos – mano nuomonė konservatyvi. Berniukams tikrai neturėtų būti leidžiama rengtis mergaitiškais rūbais, o mergaitėms ir taip universalių rūbų yra, bet visiškai berniukiškai rengti – taip pat manau nėra sąmoninga. Nekalbu apie stilių „unisex”, kai rūbai tinka tiek moteriai, tiek vyrui ar universalūs rūbeliai berniukams ir mergytėms. Visgi dar visai mažam vaikui, kai tik formuojasi jo supratimas apie aprangą, kai jis jau pareiškia norus, ką nori rengtis, reikia paklusti, ne aklai, patariant. Jei benriukas nori rengtis mergytės rūbeliais – tiesiog paaiškinti, kad berniukai tokių rūbelių nenešioja, kad yra tinkama mergytėms, o ne berniukams.

  Dėl žasilų nuomonė kitokia. Jei mergaitė ar berniukas nori žaisti su kito žaislais – puiku, leiskime, lai fantazija lavėja. Juk neretai prisiminus vaikystę, prisimename, kad žaidėme ir su mašinėlėmis, ir su lėlėmis. Tai netgi skatina vaidmenų žaidimus, kai vaikai žaidžia namais. Tame nieko blogo neįžvelgiu.

•  Mergaites reikia mokytis užmegzti ir palaikyti santykius, kartais mokėti pasitelkti gudrumą. Berniukus reikai mokyti būti labiau savarankiškais ir tikslo siekančiais, kad galėtų pasiekti gyvenime to, ko nori. Ką tu apie tai manai?

  Manau toks stereotipinis tam tirkų jau netgi ne vaikiškų alternatyvų turinčių dalykų mokymas – nėra tikslingas. Pasikartosiu – auklėjame ne tik mergytę, ar berniuką – auklėjame asmenybę. Turime suteikti jiems pačius gryniausius potyrius bendraujant, kad tiek mergaitė, tiek berniukas sugebėtų bedrauti, nebūtų uždari, sugebėtų tam tikrose situacijose pastovėti už save, savo pasaulėžiūrą. O gudravimas, tikslo siekimas, savarankiškumas – bruožai, kurie ne itin derinasi. Gudravimas – juk ne laputę auginame, o mergaitę – kuriai turime pateikti teisingą pasaulėžiūrą, ir paaugusi ji pati mokės rinktis tinkamą būdą bendrauti įvairiose situacijose. Savarankiškumas, tikslo siekimas – bruožai tinkantys abiems lytims. Tik jų pateikimas turėtų būti tikslingas, ne toks, kai nurodoma, kad norints pasiekti savo tikslą, reikia „lipti per galvas”.

•  Tėčiai turėtų labiau rodyti meilę dukroms, berniukus reikia mokytis būti stipriais, drąsiais, kantriais – taip ar ne?

  Tiek sūnui, tiek dukrai mama ir tėtis turi rodyti vienodą dėmesį, ne išskirtinai kažkuris, kažkuriam. Taičiau sutinku, kad mama, prieš dukrytę turi būti labiau pasitempusi, kad ši – matytų puikų moters pavyzdį, o tėtis – pavyzdys sūnui. Visgi neretai yra taip, kad šeimos modelis būna su vienu iš tėvų – tai tikrai nėra minusas, tiesiog tuomet mamai ar tėčiui tenka didesnė atsakomybė, ne tik rodyti sao pavyzdį dukrai ar sūnui, bet ir kiek galima atstoti kito nebuvimą, ir „nupiešti” tinkamą nesančiojo paveikslą. Taip pat tėtis turi būti toks, kad net suaugusi dukra jį laikytų pavyzdingu vyru, o sūnus mamą – puikia moterimi. Jokiu būdu negalima „savintis” vaikų, iš dukrų ir sūnų daryti mamyčiukų, už juos iską atlikti, leisti kartais suklysti, kad galėtų pasimokyti iš savo kalidų – taip tamptų atsakingesni už savo veiksmus, suaugę savarankiški.

•  Kuo skiriasi dukros ir sūnaus auklėjimas? Kodėl skiriasi, kaip manai? Ar tai dėl lyčių skirtumų, o gal yra kitos priežastys? Jei gali, įvardink 3 tokius auklėjimo skirtumus.

  Vėlgi galiu būti šališka, tačiau pasvarstyti galima. Dažnai auklėdami vaikučius tėvai atkreipia dėmesį į tai, sūnus, dukra. Dar laikosi tų jau minėtų stereotipų, kad:

• kad berniukai neverkia;

• su mergaitėmis reikia kalbėti švelniau;

• kad žaislai yra skirti TIK išskirtinai berniukams, ir TIK mergaitėms.

  Visgi, turiu pastebėti, kad šiuolaikiniai tėvai jau kitaip žvelgia į daugelį tokių ir panašių stereotipų ir puikiai suvokia, jog auklėja ASMENYBĘ, pastebi jos potraukius, talentus, pastebi ir kai kurių jausmų saviraiškos trūkumus, kuriuos gali švelniai „taisyti”, nukreipti reikiama linkme. Daugiau atsižvelgiama į vaiko charakterį, jo būdo bruožus, stengiamasi suteikti kuo daugiau tobulėjimo galimybių. Taičiau kartais persitengiama, ir vaikai ruošiami tapti pačiais geriausiais, dažnai neturėdami tikros vaikystės, jaučiantys didelę konkurenciją, per anksti įstumiami į sugaugusiųjų pasauly, su jo taisyklėmis – manau vaikams, tiek mergytėms, tiek berniukams, reikia leisti pabūti vaikais, ir skatinti su saiku.

Savo sūnų stegniuosi auklėti leisdama pamatyti ir nusivylimą, kai kas nors nepavyksta, ir tam tikro poelgio pasekmes, leidžiu kurti ir tobulėti, ta „kūrybinė netvarka” – skatina reikštis, susikaupti. Leidžiu išsidūkti – vaikams to reikia. Visgi turiu kur tobulėti pati kaip mama, nes vis dažnaiu „pagaunu”save kalbant kaip su suaugusiu, per dažnai pakeliu balso toną (ryškiai pakeliu), tad žinau savo klaidas, kaip minėjau pradžioje – augindami vaikus – augame kartu kaip tėvai. Patys turim mokėti pripažinti savo klaidas. Laviruoju tarp maos ir draugės ribos. Juk MAMA – tai ir yra ne tik mama, bet ir draugė, patarėja, kartais baudėja – ta, kuri privalo tokia būti. O a riba tarp mamos ir draugės labai plonytė – vaikas turi jausti ribą.

Palinkėčiau visoms mamoms sugebėti išlaikyti tą pusiausvyrą ir savo mažuosius, ir mažąsias užauginti puikiomis ASMENYBĖMIS.

O sau, asmeniškai, palinkėčiau nepamiršti savo nusiteikimo vaiką auklėti be beržinių košių, tvardytis ir visas taisykles taikyti ne tik vaikams, o ir sau – pagalvoti, prieš darant, pamąstyti, mokėti atsiprašyti, mokėti pripažinti klydus. Stiprybės man su vyresniuoju ir dar tiek stiprybės su būsimu mažiuku.

Roberta.