sveiki,
Mano vardas Monika. Auginu 1 metukų ir 6 mėnesių berniuką vardu Edvinas. Tai tikrai ramus, geranoriškas, šiek tiek užsispyręs, bet labai draugiškas vaikas. Jį auklėti nėra sudėtinga, tačiau pasitaiko ir blogu dienų ir gana rimtų išdaigų.
Aplinkiniai dažnai pataria, kad reikia vaiką drausminti, kai kada net nubausti už netinkamą eglesį. Ne visada pavyksta su vaiku susitarti gražiuoju, ne visada pakanka kantrybės, tad prisipažinsiu, tenka kartais ir pasipykti. Iš tiesų sunku rasti tinkamą auklėjimo metodą, nes nuomonės yra įvairios, o aš pati kolkas neradau tinkamo mums būdo, kaip auklėti savo sūnų. Žinau tik tiek, baudžiant vaiką, man labai skauda širdį. Spaudimo nejaučiame, tačiau patarimų sulaukiame nemažai.
Su vyru stengiamės būti vieningi, kartais auklėti tenka ir mums patiems vienas kitą, kad būtume kantresni su vaiku.
Labiausiai norėtume auklėti vaiką, jo neribojant, leidžiant patirti viską pačiam. Būtu smagu, jeigu užtektų tik draugiškų pokalbių ir patarimų, tačiau žinau, kad ne visada tai pavyks padaryti. Iš tiesų nemanau, kad berniukų ir mergaičių auklėjimas labai skiriasi.
Berniukai lygiai taip pat kaip ir mergaitės nori gražiai atrodyti, jie juokiasi ir verkia, išdykauja, maivosi, ar užsispiria. Sūnelis rytais mėgsta mus išbučiuoti, apkabinti, pakutenti. Neribojame jo emocijų ir nemanome, kad tai būtų gerai daryti. Visi vaikai, visi žmonės, visi gyvi padarai išreiškia emocijas ir jaučiasi blogai, jeigu jas slepia. O aš noriu matyti gerai besijaučianti savo vaiką. Tai, kad mano sūnelis yra berniukas, tai nereiškia, kad jis negali nusiminti ar susigraudinti. Išvis man ta nuomonė, kad vyrai neverkia atrodo netinkama, net traumuojanti berniuką. Toks vaikas užaugęs gali nemokėti rodyti jausmų, o gal net turės psichologinių ar kitokių sveikatos sutrikimų, dėl nuolatinio užsidarymo savyje. Tokia mano nuomonė.
Dėl mergaitiškų žaidimų, tai nematau nieko blogo, jeigu berniukui patinka kažkas mergaitiško. Mano sūnus mėgsta gėlytes skinti, jis būna susirūpinęs ir bando paguosti verkianti vaiką, jis gali buti labai švelnus, jautrus kai to nori. Ir tai manau gerai.
Edvinukas taip pat mėgsta būti giriamas, lepinamas, myluojamas, mėgsta dėmesį. Tad lepinti kartais reikia ir mergaites ir berniukus. Visiems gi tas patinka ir mažiems ir dideliems.
Manau nereikia mokyti vaikų būti savarankiškais. Reikia tiesiog leisti jiems tokiems būti. Juk kiekvienas vaikas nori viską bandyti pats. O mes tėvai dažnai trugdome, stabdome vaikus, bijodami nešvaros, nepasitikėdami vaikų jėgomis. Edvinas pradėjo vaikščioti būdamas vos 10 mėnesių amžiaus. galbūt tai tiesiog jo fiziniai gebėjimai tokie, o galbūt tai, kad nuo 4 mėnesių vaikutis daug laiko praleido ant grindų ir leidau jam tyrinėti pasaulį. Ne kartą jis griuvo, užsigavo kol išmoko eiti pats, tačiau netrugdžiau jam. Tiesiog buvo daug netvarkos, daug tvarkymosi, bet vaikučiui tikras džiaugsmas terštis su vandeniu, ar plėšyti žurnalus, ar tiesiog piešti su jogurtu ant grindų. dabar jau visą stengiuosi jam paaiškinti, kas galima,o kas ne. Prisipažinsiu dažnai sunku rasti kantrybės, tažiau kaip ir sakiau bausti man pačiai labai skaudu.
Man atrodo, kad ir berniukai ir mergaitės turėtų būti draugiški, mokėti bendrauti ir bendradarbiauti kartu. Abu tėvai turi mylėti savo vaikus vienodai, nepaisant nei amžiaus nei lyites skirtumų.
Ir auklėti vaikus reikia taip kaip reikalauja situacijos, amžius o ne lytis. laikui bėgant, vaikams augant, jie patys ima domėtis lyties skirtumais, mergaitės pradeda daugiau bendrauti su mergaitėmis ir atvirkščiai. Berniukai matydami, kad ne mama o tėtis remontuoja automobilį galbūt vėliau ir patys domėsis tais dalykais kuriais domisi tėtis. Manau mes dažnai nuvertiname vaikus. Atėjus laikui teks pakalbėti su vaiku apie tam tikrus lyčių skirtumus, tačiau tai taip pat panašiai vyksta ir auklėjant berniuką ir mergaitę. Skiriasi tik informacija. Tad nereikia žiūrėti į viską taip sudėtingai. Tiesiog leiskim vaikams būti vaikais. Mylėkim juos ir auklėkim taip kaip liepia širdis, o ne pašaliniai asmenys. Juk savo vaikus žinome geriausiai.
