Antroji dienėlė, kaip anksčiau rašiau, prabėgo, mano akimis, idealiai.
Trečiąją dienelę jau Birutėlė pinigėlių gavo ne už "gražias akis", bet už žodelių kartojimą bei aktyvų dalyvavimą pamokėlėje.
Už pinigėlių gausą gauna lipduką su princese ir juo džiaugiasi, mašinoje priklijuoja ant lango lipduko "atliekėles", o tikrąjį lipduką ant pasakėlių knygelės, kurią kas vakarą skaitome.
Apibendrinant galiu pasakyti: idealu - geriau net nuodėmė būtų norėti.
Ketvirtoji ir penktoji dienelės taip pat prabėga idealiai. Jokių ašarėlių, tik šypsenėlė. Ir nesvarbu: ar tėtė, ar mama nuveža.
Išeiginės prabėga turiningai.
Sudalyvaujame maratone. Mus "aplieja" dovanėlėmis.
Dar sudalyvaujame "Ežiukų klube". Juk mes ten senbūviai ir "diplomuoti" nariai.
Atbėga atrieda pirmadienis. Vaikutį nuveža tetė (man nuo vežimo išeiginė) Vaikas, tėtę palikęs, bėga į klasę ir dingsta. Surenka nemažai pinigėlių, gauna dovanų pieštuką, laiminga iki ausų.
Antradienis. Vaiką paimu aš iš darželio, bet tėtė nuveža į pamokėles. Ten lyg pjaunama rėkia ir neina į klaselę. Tėtė taip ir nenuveda, net profesionalios mokytojos neįkalbina jos pasilikti.
Grįžu į namučius aš vaiko paklausiu - ar ji nori į pamokėles? Gaunu atsakymą "noriu". Aš jau nieko nesuprantu.
Trečiadienį vežu jau aš į pamokėles. Vaikas noriai važiuoja. Šiek tiek pavėluojam, tai įvedu jau į prasidėjusią pamoką. Vaikas prašo, kad neišeičiau. Kažkiek pasėdžiu ir dingstu. Blogų emocijų už klasės durų negirdžiu. Kai veda "traukinuku" į kitą klasę, man vaikas mojuoja, šypsosi.
Vežant į namučius sako, kad "rytoj irgi nori į pamokėlės".
Norėčiau psichologės paklausti: Kodėl tėtėi nepavyko palikti vaiko, nors iki tol jam puikiai sekėsi?
Gintarė
