Taip vadinamąją vaikučio trejų metų amžiaus krizę esame išgyvenę ne vienas, ar ne :) Mažylio "ne" - vos ne kas antras žodis, prabunda ypatingas vaiko savarankiškumas ir darymas tai, ko jis nori. Tad kaip su tuo tvarkytis, pataria “Šilagėlė Žvėryne” ikimokyklinio ugdymo pedagogė Rasa Paulionienė.
„Aš pats!“
Yra toks amžiaus tarpsnis, kai vaikas jau gana gerai kalba ir nori viską daryti savarankiškai. Nori pažinti pasaulį, pabandyti padaryti kažką pats, be suaugusiųjų pagalbos. Kartais tėvai, matydami, kad vaikui sunkiau sekasi, padaro meškos paslaugą, norėdami jam padėti ar viską padaryti už jį patį.
Tokiu atveju vaikas gali nustoti stengtis. Jei matome, kad besiaudamas batukus, vaikas net pukši, kaip stengiasi, reikia turėti kantrybės ir laiko palaukti, kol jis tai padarys pats. Matydamas, kad nesusitvarko, vaikas pats pasakys: „Mama, padėk“. Nereikia už vaikus daryti tai, ką jie gali patys. Po to matome vaikus, kurie nesistengia patys nieko daryti, žinodami, kad suaugęs žmogus tai padarys už jį.
„Ne!“ ir viskas
Kitas dalykas, būdingas tokio amžiaus vaikams – priešgyniavimas, kai jie nuolat sako “Ne”. Taip vaikas tarsi įsivertina savo asmenybę, tarsi sako: “aš čia irgi esu svarbus, ir mano nuomonė turi būti galutinė”. Siūlau tėvams į tai žiūrėti ne kaip į krizę, o priimti su šypsena, linksmai.
Svarbu atminti, kad tai praeina, tiesiog dabar yra toks raidos etapas. Galima pasidžiaugti, kad ryškėja vaiko charakteris, jis turi savo nuomonę. Juk nenorite, kad vaikas visą laiką būtų pasyvus, toks, apie kurį sakoma “kur padėsi, ten rasi”. Manau, kad tai savaip žavus vaiko amžiaus tarpsnis.
Būkime kūrybingi ir išmintingi
Pasitaiko, kad štai mama su vaiku ruošiasi eiti į lauką pasivaikščioti, o vaikas nesideda kepurės. “Ne” ir viskas. Tačiau mama žino, kad lauke ir lietus, ir šalta, ir vėjuota. Kaip elgtis? Tėvams linkiu išminties ir kūrybiškumo tokiais atvejais. Gal pasiūlykite kitą kepurę, kuri, galbūt, turėtų kažkokią įdomią detalę, ir sudomintų vaiką? Gal turite tokią, kuri vaikui primintų kažkokį herojų, jis norėtų būti į jį panašus, vyriškas, ir mielai užsidėtų ją.
Galima surasti įvairių būdų, tereikia į kiekvieną situaciją pažvelgti kūrybiškai. Jokiu būdu ne traukti vaiko per prievartą: “Eisi, ir viskas”. Nes tada ir mamai, ir vaikui bus sugadinta nuotaika, pasivaikščiojimas lauke neteiks džiaugsmo. Siūlau tėvams į kiekvieną konfliktišką situaciją pažiūrėti išmintingai ir kūrybiškai.
Išties baisiausias dalykas mano mergaitės trejų metų laikotarpyje buvo užsispyrimas. Jei jau ko užsispirs, neperkalbės, neįrodysi niekaip, kad gali būti ir kitaip. Jau tokio "kieto" užsispyrimo būta, kad visi namai aidėdavo nuo jos riksmų. Dabar, jau esant keturmetei, vis lengviau pavyksta susitarti.