Dalinimosi šventė

03. Apr 2013, 00:00

Šurmuliuojančioje Kaziuko mugėje, nardydami pro minias žmonių, stabtelime nusipirkti riestainių ir išsirenkame įdomiai dekoruotą margutį.

Tądien pamažu pradedame laukti Velykų ...

Tai ne akimirka, ne diena, tai gražios laukimo savaitės. Tai išsprogdintos medžio šakelės žydėjimas, dygstančių daigų žaluma, Verbų sekmadienio mišiose pašventintos šakelės grįžimas namo, švarių namų aplinka, nekantrumo akimirkos.

Tai aiškinimasis, kas yra Velykų bobutė, kodėl jai padeda tik vienas Velykų kiškutis. Tai tetos perduodamos margučių dažymo tradicijos. Tai žinojimas, kad visa šeima susirinksime prie bendro stalo, pasimelsime, padėkosime, atsipūsime – visi esame drauge.

Skambant Bažnyčios varpams su palaimingom šypsenom mažyliui aiškiname, kad esame Dievo namuose. Visi atsiklaupiame. Padėkojame ir prašome. Ir tuoj suskumbame jam paaiškinti: „kodėl šioje "pilyje" nėra vėliavos?“ Vėliau ieškome atsakymo į klausimą: „o kur paslėptas lobis?“.

Ir kai pakylėtomis širdimis minia žmonių, sveikindami vieni kitus, plūsta pirkti velykinių saldainių, prisimename, kai pernai dalyvavome ne didmiesčio, o mažo miestelio Bažnyčios mišiose. Mišių pabaigoje kunigas ėjo prie kiekvieno žmogaus, asmeniškai spaudė ranką, linkėjo ramių švenčių, užkrėsdamas visus žmones apkabinti savo artimą, nusišypsoti kiekvienam nepažįstamam, pamerkti akį, nuoširdžiai palinkėti džiaugsmingos dienos.

Nuoširdumą įsileidi į širdį, juo pasidalini su kitais - pasijunti iš tiesų suradęs lobį. „Kodėl lobis be kojų?“ mes nežinojome, bet pakeliui namo pamatėme lankytinos vietos nuorodą ir, riterių pasaulėlyje gyvenančiam sūneliui, nutarėme parodyti pilį net su vėliava – Raudondvario dvaro apylinkes.

Ar žinojote, kad vaikučio nudažytą margutį paima Velykų bobutė ir vietoj jo palieka dovanėlę? Reikia tik ją surasti...

Prie velykinio stalo sėdėjo vis dar didelė mūsų šeima. Tai buvo mano lobis.

Rinkome stipriausią margutį.

Skubėjome aplankyti tolėliau gyvenančius senelius. Per visas kalendorines metų šventes taip planuojame savo laiką, kad pabūtume su artimiausiais, tėvais, seneliais iš abiejų pusės. Per šventes mums svarbiausia buvimas su savo artimaisiais, sugrįžimas namo, laukimas, apkabinimai, dalinimasis.

Ir kai galiausiai atslūgsta emocija „kaip gera vėl susitikti“, žaidžiame velykinį žaidimą. Visi traukiame korteles su užduotimis ir smagiai žaidžiame: kas išlaikys daugiausiai kiaušinių viena ranka, kas toliausiai nuridens margutį?

O kas pasakys gražiausią pagyrimą margučiui? Į kieno kaktą sumušti reikės margutį? O kas pasiūbuos jauniausią šeimos narį, kad geriau augtų javai? Kas suvaidins vištą, dedančią kiaušinius, o kas greičiausia be rankų nuo žemės pakels margutį? Kas pasakys gražiausią velykinį sveikinimą, o kas pirmas nuridens kiaušinį, kuris bumbtelės į kitą.

Ir kai visi įsilinksminę pajudėjome nuo vaišėmis nukrauto stalo, žinoma, prasidėjo azartiškos kiaušinių ridenimo varžybos stilingu loveliu. Vėliau ridenome sniego ritinius.