Laba diena. Nuolat seku Jūsų patarimus mamytėms, kurių vaikučiams prasideda isterijos priepuoliai ir kaip jų išvengti, bet niekaip neatsirenku, kas geriausia mūsų mažiukui.
Mūsų dvimetis vaikas taip pat kupinas isterijos priepuolių. Visų pirma, viskas prasidėjo parduotuvėse, ne todėl, kad nenuperkam jam tam tikro žaisliuko, bet todėl, kad reikia išeiti iš jos. Tada buvo prasidėję griūvimai ant grindų ir gulėjimai (be isteriško rėkimo). vis sakydavau, kad negražu yra gulėti ant grindų, purvina, kokios jo kelnytės dabar po gulėjimo, dėdės, tetos žiūri, na lyg ir viskas susitvarkydavo.
Dabar pasidarė dar blogiau, prasidėjo griūvimai namie su didžiausiais triukšmais, verkimais, prasidėjo smurtas, nes paleidžia viską į tėvus, draugus, kas po ranka papuola. Draugų vaikas jau ne kartą kentėjo nuo jo rankos ir nieko padaryt negalim, nors ir drausminame kiek tik galime, rodome, kad esame labai nuliūdę, kad jis taip elgiasi.
Aš netgi išmokau verkti nuo kiekvieno jo smūgio. Kai tik pamato, kad mama liūdna ir verkia tada puola ir guodžia, sako myliu. Vakar į tėtį paleido traktorių ir ką tu jam, žiūri į tėtį ir laukia kas bus. Jis sūnų subarė, kad negražiai pasielgė, o jam vienodai, pasiėmė kitus žaislus ir nuėjo žaisti.
Būna, kad išvedam net į kambarį, kad pabūtų vienas ir nurimtų, tada po kelių minučių ateina kaip šilkinis, bet po kurio laiko vėl paleidžia kumščius į darbą. O jam tik 2.5m!!!! Gal patartumėte kaip elgtis, nes nebežinau ką daryti, nes gyvename ne Lietuvoje, bet jei reikia, grįšim ir tirsimės priežastį.
Sedatif nesinori visą laiką duoti. Į darželį neinam dar, namie lyg ir viskas gerai, nėra kivirčių, vaikas tikrai nemato kaip aplinkiniai smurtauja, o be to, stengiamės jam nenusileisti ir "neužlipti ant galvos" tėvų žodis būna visada paskutinis, kad ir kiek žliumbtų ar rėktų.
Lina
Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Laba diena,
Labai puikus pavyzdys, kaip aiškiai išdėstoma problema.
Pirmiausiai nuraminsiu – jokių „sedativų“ ar tyrimų tikrai nereikia, paprasčiausiai turite temperamentingą berniuką šalia. Labai gerą išeitį padiktavo mamos širdis – blogas elgesys – eini pabūt vienas nurimti ir apmąstyti viską, o juo labiau, kad toks variantas visada suveikia.
Kai tik pasikartoja bloga veikla - išveskit į kitą kambarį. Ir tai darykit tiek kartų, kiek reikės.
Kitas dalykas dėl mamos "verkimo", kai muša. Taip vaikas turi suprast, kad nuskriaudė, kad kitam nepatinka, bet laikui bėgant, ar toks elgesys nepasirodys kaip artumo siekimas? Į mane nekreipia dėmesio, imu traukinį ir duodu per galvą, tada mama/ tėtis verkia ir atsiranda puiki artumo akimirka, kai vaikas gali paglostyt, paguost ir gauti dėmesį atgal. Į blogą elgesį siūlyčiau reaguoti irgi atitinkamai ir nuosekliai.
Jei ateini apsikabint – prašom, visada būsi pamyluotas, bet jei mane muši – man nereikia tokio bendravimo. Tiesiog galite pasakyt: tu man labai užgavai širdelę ir aš dabar labai pykstu, kad taip pasielgei. Atsistokite ir palikite vieną arba tiesiog išveskite iš kambario.
Parduotuvėje kambarių nėra, dėl to tiesiog reiks nesileist į diskusijas, nekalbėt (nes isterijos metu tiesiog išgirsti neįmanoma nei fižiškai, nei emociškai, ką sako mama), tiesiog reikia ignoruoti, o vaikui nurimus pakalbėt.
Tiesiog paklauskite: "Tau patinka parduotuvėje? Man irgi patinka, bet mes gi negalime ten gyventi, jei tu visada taip rėksi/ gulėsi ant grindų, tai aš su tavim daugiau ten neisiu, nes nenoriu su tavim pyktis".
O einant į parduotuvę pasitarkite: "Ruošiuos eit į parduotuvę, nori kartu? Bet nerėksi/ nesigulsi ant žemės?"
Psichologės kontaktai:
Mob. 8 654 49445
