Seniai, seniai už didžiulių kalnų, už giliausių marių, už tamsiųjų girių tekėjo upelis, vardu Linksmuolis. Ji apibėgdavo medelį, užsukdavo pas varlytės Kvaksytės namelį, neaplenkdavo ir antytės Krykry pilaitės. Buvo jis linksmas, laimingas ir baisus padauža. Mėgdavo atsitrenkti į kokį nors akmenėlį arba nusileisti krioklio pavidalu nuo aukščiausios uolos. Labiausiai jam patiko išdykauti saulutei šviečiant.
Bet sykį, kai nebuvo danguje jokio debesėlio jis panoro būti juo. Saulutė sutiko patenkinti jo norą. Pradėjo dar labiau kaitinti. Upelis išgaravo ir dangų užklojo dideli tamsūs kamuoliai, pradėjo žaibuoti, griaustinis triukšmauti, nes danguje pradėjo vėl išdykauti tas pats upelis. Išdykavo, išdykavo ir vėl lietaus pavidalu sugrįžo upeliu tekėti.
Saulutė pasidomėjo ar Linksmuoliui buvo linksma. Jis labai,labai pasidžiaugė savo išgyvenimais, bet buvo jis baisus nenuorama, tad sutikęs avytę jis panoro danguje pavirsti avyte, nes buvo jis ne tik linksmas, bet ir didis romantikas.
Saulutė sutiko patenkinti jo norą, tik trupučiuką pašildžiusi upeliuką ir jam pagaravus danguje priaugo daug dailių avelių. Jos plaukė ir atrodė lyg ganytųsi pievoje. Kadangi saulytė mėgo žaisti, tai sukūrė dar zuikučių, drambliukų, šuniukų. Tad nuo to laiko danguje daug visokių galima įžiūrėti gyvūnėlių, paukštelių, augaliukų. Kartais net galima perskaityti žodį „Ačiū“.
